Du žvilgsniai į abstrakciją

Giannis Michas. Abstrakcija. Lakuotas medis. 1974 m.

Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda, skirta Graikijos pirmininkavimui Europos Sąjungai. Politizuoto atspalvio proga nenurodo politiškai angažuotų meno kūrinių - Atėnų municipaliteto galerija drauge su Graikijos ambasada Švedijoje pristato žinomus šiuolaikinės graikų dailės atstovus Kikosą Lanitį ir Giannisą Michasą - abstrakcionistus, siūlančius du skirtingus abstraktaus meno kūrybos būdus.

K. Laničio, kaip menininko, formavimuisi didelės įtakos turėjo gyvenimas XX a. 7-ojo dešimtmečio Londone, kai būsimasis dailininkas, dar neturėdamas griežtai nusistovėjusių pažiūrų ir atviras visoms įmanomoms įtakoms, įsitraukė į šio miesto gyvenimą. Tuo metu, kai pokarinėmis nuotaikomis gyvenanti visuomenė vadavosi iš karo sukeltos depresijos, menų fronte klestėjo naujų saviraiškos būdų galimybės. Į Londoną atvykęs K. Lanitis atsidūrė pačiame naujų judėjimų formavimosi epicentre: hipių judėjimas, demonstracijos prieš karą Vietname, Roberto Rauschenbergo, Richardo Longo parodos, Yoko Ono performansai ir hepeningai. Nors studijavo tapybą Londono Kingsway koledže, tačiau pažiūras ir būsimus pasirinkimus nulėmė revoliucinis laikmečio klimatas: menininkas kurį laiką gyveno hipių bendruomenėje, koledže susipažinęs su jaunais muzikantais ir aktoriais dirbo scenos apipavidalintoju, tobulino batikos techniką, psichodeliniais raštais margino drabužius "iš antrų rankų". Pirmiesiems K. Laničio darbams akivaizdžiai įtaką darė tuometiniame Londone matytos avangardinio meno parodos. Pavyzdžiui, jis padegdavo ištapytus maišus ir mesdavo juos į Temzę, juos ištraukęs prisegdavo prie drobės, taip suteikdamas kitokią dimensiją darbų paviršiams.

Įvairūs eksperimentai vedė prie visiško figūrinių motyvų atsisakymo. Nuo 1984 m. K. Lanitis tapo geometrines abstrakcijas, kuria instaliacijas, organizuoja performansus. Šio laikotarpio tapybos kūriniai ir koliažai bei asambliažai yra pristatomi aptariamoje parodoje. Menininką domina naujų technikų panaudojimas jas pritaikant senoms medžiagoms. Į tapybos darbus jis inkorporuoja kasdieniškus daiktus, siekdamas juos dematerializuoti, jų netaisyklingas formas, išnyrančias iš sodrių spalvų paviršiaus, paversti kone tapybine išraiškos priemone. Įvairių formų objektai, banguojantys, po dažų sluoksniu besislepiantys paviršiai kūriniams suteikia savotišką faktūrą, galinčią priminti vitražo darbus arba milžiniško teptuko paliktus pėdsakus. Popierius, metalas, medis, cementas, fotografija, viela, telefono laidai, stiklo pluoštas etc. - viskas gali tapti medžiagiškąja K. Laničio kūrinių kalba. Tiesa, ne visuomet stengiamasi užmaskuoti paveikslo paviršiuje atsidūrusį objektą: jam kartais leidžiama susidurti su plokštuma ir toliau transfortmuotis į plokštuminį, dvimatį pavidalą, pvz., vielų raizginiui virsti moters siluetą primenančia spalvine dėme.

Kikos Lanitis. Abstrakcija. Mišri technika. 1998 m.

1999-2001 m. K. Laničio darbuose drobę keičia banguotas pakavimui skirtas kartonas. Remdamasis pasirinktai medžiagai būdingomis savybėmis, jis tęsia kūrybinius ieškojimus. Pasak menininko, jo darbus geriausiai charakterizuoja "paprastos geometrinės formos, kurias atspindi spalvų sprogimai ir jų plitimas, sukeliantis žiūrovui buvimo tarp erdvės ir laiko jausmą".

Pagrindinis G. Micho darbų bruožas - konstruktyvizmas, būdingas 7-ojo dešimtmečio pabaigos graikų avangardiniam menui. Matematiškai tiksli geometrinė abstrakcija dailininką domina jau daugiau kaip trisdešimtį metų. Ankstyvieji jo aliejinės tapybos darbai - tai harmoningo piešinio monochrominė geometrija. Dailininkas supriešina elementarias apskritimo ir kvadrato figūras, vertikales ir horizontales, tiria figūrų tarpusavio santykius ir formų gimimą plokštumoje. Ilgainiui pamatoma, kaip dvimatė forma išsivaduoja iš ją varžančio paviršiaus ir po truputį evoliucionuoja erdvėje. Kinta ir pačių drobių vaizdas: greta figūrinio piešinio, paveiksluose G. Michas įterpia aliuminio, medžio, plieno, bronzos detales - netapybinės išraiškos priemonės ima antrinti tapybinėms. Lygūs ir veidrodiniai metalų paviršiai, galiausiai įgavę trimačius pavidalus, tampa reljefais ir erdvinėmis skulptūromis. 1977-1978 m. sukurti lakuotos faneros reljefai, sudarantys brandžiąją šio pobūdžio dailininko kūrybos dalį, pasižymi abstrakcijos minimalizmu, subtilia šviesokaita ir ribota emocine išraiška. Pasitelkiamos netradicinės medžiagos - kartonas, tvoros tinklas, nerūdijančio plieno lakštai, purškiami dažai. Tačiau nauji sumanymai niekada radikaliai nekeičia ankstesnės kūrybos krypties, lėtai brandinami ir nuosekliai įgyvendinami jie tik papildo ją naujesniais ar tiesiog perfrazuotais elementais. Visus darbus jungia geometrinis pradas - tyli tvarka, tikrumas, racionalumas, jausmingas balansas.

Abu menininkai, savo pasaulėžiūrą reiškiantys abstraktaus meno formomis, jas mato skirtingų spalvų ir pavidalų. K. Laničio darbuose jie tampa emocingais spalvų pliūpsniais, pasiglemžiančiais realiai suvokiamas, apčiuopiamas juose tarpstančių daiktų savybes. G. Micho kūriniuose svarbiausias yra matematiškai racionalus pradas. "Nemanau, kad tarp meno ir nemeno egzistuotų konfliktas, jis yra tik tarp tikro ir falsifikuoto meno. Aš tikiu, jog tikrojo meno nėra ten, kur tikimasi jį surasti su etiketėmis, apdovanojimais ir pažymėjimais. Tai tik būdas klaidinti, kitaip tariant, prekiauti menu. Tikrasis menas visur, kiekviename žemės kampelyje, išlieka anonimiškas, išlaiko pastovią, gryną formą, kurią sunku atpažinti. Jis toks yra nuo tada, kai žmonės įgavo gebėjimą apgaudinėti save", - šie K. Laničio žodžiai gali būti pasakyti kalbant apie abiejų dailininkų kūrybą, nestokojančią mistikos ir ženkliškų pavidalų, įtaigos ir emocinio paveikumo.