Mirtis yra rašytojo pakaitalas

Šešeri metai prieš mirtį, 1956 m. pradžioje, Williamas Faulkneris, jau gavęs Nobelio premiją (1949 m.), Niujorke susitiko su žurnalistu Jeanu Steinu. Susitikimo tikslas - interviu garsiam žurnalui "The Paris Review", kuris ėmėsi leisti nekomercinį priedą "Writers at Work" - pokalbius su garsiausiais pasaulio rašytojais atskiroje knygų serijoje, redaguojamoje Malcolmo Cowley. "The Paris Review" išsyk pasuko visiškai priešinga linkme nei daugelis kitų žurnalų, kuriuos amerikiečiai tuo metu leido Europoje. Jie irgi siekė skelbti nekomercines, nepataikaujančias publikos skoniui medžiagas, tačiau norėjo, kad žurnalas ir pokalbių serija (taip pat buvo spausdinami ir plakatai, kuriuos komijavožieriai platindavo amerikiečiams, gyvenantiems Paryžiuje) sulauktų rimto dėmesio. Tad pasirinktieji žurnalo autoriai, kaip ir dera, buvo (ir dabar tebėra) rimti. Kaip, tikiuosi, skaitytojas pamatys, Williamas Faulkneris, 1956 m. pakliuvęs į pirmąją "Writers at Work" pokalbių knygą, čia jau beveik galėjo vainikuoti savo kūrybinį kelią.

Jeanas Steinas: Ponas Faulkneri, prieš kurį laiką esate sakęs, kad nemėgstate interviu.

Williamas Faulkneris: Nemėgstu interviu nes, regis, tūžmingai reaguoju į asmeninio pobūdžio klausimus. Jei klausiama apie darbą, mėginu atsakyti. Bet kai klausiama apie mane, nepaisant to, ar aš atsakau, ar ne, to paties klausimo atsakymas rytoj jau būtų kitoks.

J. S.: Ką Jūs pasakytumėte apie save kaip apie rašytoją?

W. F.: Jeigu manęs nebūtų buvę, kas nors kitas būtų parašęs mane, Hemingway`ų, Dostojevskį, mus visus. Tą įrodo trys kandidatai, pretenduojantys į Shakespeare`o dramų autorystę. Tačiau iš tikro svarbūs yra "Hamletas" ir "Vasarvydžio nakties sapnas", o ne kas juos parašė - svarbu, kad kažkas parašė. Menininkas pats savaime nėra svarbus. Svarbu tik tai, ką jis kuria, nes nieko nauja jau nepasakysi. Shakespeare`as, Balzacas, Homeras - visi jie būtų parašę tuos pačius kūrinius, ir jeigu jie būtų gyvenę tūkstantį ar kelis tūkstančius metų ilgiau, leidėjams nebūtų prireikę kokio nors kito autoriaus.

J. S.: Bet net jeigu atrodytų, kad nieko nauja jau negalima pasakyti, visgi, ar rašytojo individualybė tokia jau nesvarbi?

W. F.: Labai svarbi jam pačiam. Visiems kitiems turėtų rūpėti išimtinai kūryba, o ne pats asmuo.

J. S.: O Jūsų amžininkai?

W. F.: Nė vienam iš mūsų nepavyko pasiekti savo tobulybės idealo. Jeigu galėčiau perrašyti visus savo kūrinius, esu įsitikinęs, jog padaryčiau tą geriau, ir šitas įsitikinimas menininkui yra labai sveikas. Todėl jis vis bando ir bando, kiekvienąsyk tikėdamas, jog štai jam jau pavyks, jau pasiseks. Žinoma, kad nepavyks, ir būtent todėl ta būsena jam yra sveika. Jeigu vienąsyk jis tą padarytų, jei jo kūryba pagaliau atitiktų siektinąjį idealą, jam nieko kito neliktų, kaip persipjauti gerklę, blokštis į priešingą tos tobulumo viršūnės pusę ir nusižudyti. Aš esu nepavykęs poetas. Galimas daiktas, kiekvienas romanistas iš pradžių nori rašyti poeziją ir pamėginęs mato, kad negali, tada griebiasi apsakymo, kuris, po poezijos, yra pati reikliausia forma. Ir tik tuomet, kai ir tatai nepavyksta, jis imasi rašyti romaną.

J. S.: Ar esama kokio nors metodo, kaip tapti geru romanistu?

W. F.: Devyniasdešimt devyni procentai talento... devyniasdešimt devyni procentai disciplinos... devyniasdešimt devyni procentai darbo. Kūrėjas niekada negali būti patenkintas tuo, ką daro. Niekada nebus taip gerai, kaip gali būti. Visada svajokit ir taikykit aukščiau savo galimybių. Negaiškit laiko stengdamiesi pranokti savo amžininkus ar pirmtakus. Stenkitės pranokti save. Menininkas - tai padaras, varomas demonų. Jis nežino, kodėl jie jį išsirinko, ir dažniausiai yra pernelyg užsiėmęs, kad tuo rūpintųsi. Jis nejaus moralinių skrupulų apiplėšinėdamas, skolindamasis, elgetaudamas, vogdamas iš bet ko ir iš visų, kad tik parašytų savo kūrinį.

J. S.: Ar Jūs manote, kad rašytojas turi būti toks negailestingas?

W. F.: Vienintelis dalykas, prieš kurį rašytojas yra atsakingas - jo menas. Geras rašytojas turi būti negailestingas. Jis turi svajonę, kuri verčia jį sielvartauti taip stipriai, kad jis privalo ja atsikratyti. Iki tol jis neturės ramybes. Viskas metama lauk: garbė, išdidumas, padorumas, saugumas, laimė - viskas, kad tik knyga būtų parašyta. Jeigu rašytojas turės apiplėšti savo motiną, jis nesudvejos: "Odė graikiškai urnai" yra vertingesnė už visas senyvas ponias.

J. S.: Tuomet saugumo, laimės ir garbės trūkumas yra svarbus menininko kūrybingumo veiksnys?

W. F.: Ne, nėra. Visa tai svarbu tik jo paties ramybei ir pasitenkinimui, o menui ramybė ir pasitenkinimas svetimi.

J. S.: O kokia aplinka rašytojui pati geriausia?

W. F.: Menas nėra susijęs su aplinka; nesvarbu, kur tai vyksta. Jeigu Jūs turite omeny mane, tai geriausias darbas, kurį kada nors man pasiūlė, buvo tapti viešnamio administratoriumi. Mano nuomone, ši darbinė aplinka menininkui tinka geriausiai. Tai suteikia jam tobulą ekonominę laisvę; jam nereikia ko nors baimintis ar badauti; jis turi stogą virš galvos ir nėra pernelyg užsiėmęs, tik turi sutvarkyti kelias paprastas sąskaitas ir kartą per mėnesį nueiti į vietos policijos skyrių sumokėti mokesčius. Rytais pastate yra tylu, o tai geriausias dienos metas darbui. Vakarais čia pakanka socialinio gyvenimo, jeigu jis nori jame dalyvauti, kad netaptų pernelyg nuobodu; tai suteikia jam tam tikrą statusą toje bendruomenėje; jis neturi ką veikti, kadangi madam pati tvarko buhalteriją; visi įnamiai yra moterys, tad gerbs jo nuomonę ir kreipsis į jį "pone". Visi aplinkiniai svaigalų kontrabandininkai irgi vadins jį "ponu". O jis pats galės kreiptis į policininkus tiesiog vardais.

Taigi vienintelė aplinka, kurios reikia menininkui, yra ta nedidelė ramybė, nedidelė vienatvė ir nedidelis malonumas, kurį jis gauna pernelyg daug nesumokėdamas. O neteisinga aplinka tik pakels jam kraujospūdį; jis praleis per daug laiko jausdamasis sužlugdytas arba įniršęs. Kiek patyriau, visos priemonės, reikalingos mano amatui, yra popierius, tabakas, maistas ir šiek tiek viskio.

J. S.: "Burbono"?

W. F.: Ne, nebūtinai. Jei nėra kitokio, gerai ir škotiškas.

J. S.: Užsiminėte apie ekonominę laisvę. Ar rašytojui jos reikia?

W. F.: Ne. Rašytojui nereikia ekonominės laisvės. Viskas, ko jam reikia, yra pieštukas ir popierius. Dar neteko pažinti tokio, kuris rašė gerai vien todėl, kad kažkas jį parėmė pinigais. Geras rašytojas niekada nesikreipia į fondus. Jis yra pernelyg užsiėmęs rašymu. Jeigu jis nėra talentingas, apgaudinės save sakydamas, jog trūksta laiko arba ekonominės laisvės. Geras menas gali atsirasti ir iš vagių, svaigalų kontrabandininkų ar arkliavagių. Žmonės išties bijo patirti, kiek jie gali pakelti nepriteklius ir skurdą. Bijo patirti, kokie jie yra ištvermingi. Niekas negali sunaikinti gero rašytojo. Vienintelis gero rašytojo pakaitalas yra mirtis. Gerieji neturi laiko rūpintis sėkme ar praturtėjimu. Sėkmė savo esme yra moteriška ir ji panaši į moterį: jeigu keliaklupsčiausi prieš ją, nekreips į tave jokio dėmesio. Todėl ir su ja turi taip pat elgtis, atsukti jai nugarą. Tik tuomet galbūt priversi ir ją šliaužti paskui.

J. S.: Ar darbas kinui gali pakenkti Jūsų rašymui?

W. F.: Niekas negali pakenkti rašytojui, jeigu jis yra talentingas. Jeigu ne, tuomet jam niekas labai padėti negali. Jeigu jam trūksta talento, nėra ir problemos, kadangi jis jau pardavė savo sielą plaukiojimo baseinui.

J. S.: Ar rašydamas kinui rašytojas eina į kompromisus?

W. F.: Taip. Kinas savo prigimtimi yra kolaboravimas, o bet koks kolaboravimas yra kompromisas, nes būtent tai tas žodis ir reiškia - duoti ir imti.

J. S.: Su kuriais aktoriais Jūs labiausiai mėgstate dirbti?

W. F.: Geriausiai pavyko su Humphrey Bogartu. Mes dirbome kartu filmuose "Turėti ir neturėti" ("To Have and Have Not") bei "Didysis poilsis" ("The Big Sleep").

J. S.: Ar norėtumėte sukurti dar vieną filmą?

W. F.: Taip, norėčiau sukurti pagal George`o Orwello "1984-uosius". Ten pabaigai turiu vieną idėją, kuri įrodytų tezę, kurią aš visuomet visiems kaliau: kad žmogus yra nesunaikinamas paprasčiausiai todėl, kad jis visada trokšta laisvės.

J. S.: Kaip dirbdamas kine Jūs pasiekiate geriausių rezultatų?

W. F.: Mano darbas kine, regis, geriausiai buvo padarytas tada, kai aktoriai ir scenarijaus autorius padėjo scenarijų šonan ir kūrė tiesiog repetuodami prieš įjungiant kamerą. Jeigu aš nebūčiau atsakingai žiūrėjęs į kiną ir jautęs, kad galiu tą padaryti, vien iš padorumo kinui ir sau pačiam nebūčiau to nė bandęs. Bet dabar jau žinau, kad niekad nebūsiu geras kino scenaristas, tad šis darbas man neatrodo toks gyvybiškai būtinas kaip romanų rašymas.

J. S.: Ar galėtumėte pakomentuoti savo legendinę Holivudo patirtį?

W. F.: Buvau ką tik pabaigęs kontraktą su MGM studija ir pasiruošęs grįžti namo. Režisierius, su kuriuo tada dirbau, pasakė: "Jeigu norėtumėte čia gauti kitą darbą, praneškite man, ir aš pakalbėsiu su studija apie naują kontraktą". Aš padėkojau jam ir išvykau namo. Po šešių mėnesių nusiunčiau telegramą to režisieriaus bičiuliui, kad norėčiau gauti kitą darbą. Netrukus po to iš savo Holivudo agento gavau laišką drauge su atlyginimo už pirmąją darbo savaitę čekiu. Buvau nustebintas, kadangi tikėjausi iš pradžių gauti oficialų pranešimą ar sulaukti skambučio ir kontrakto iš studijos. Pamaniau, kontraktas vėluoja ir netrukus bus atsiųstas. Bet vietoj to po savaitės gavau dar vieną laišką iš agento su antrosios savaitės atlyginimo čekiu. Tai tęsėsi nuo 1932-ųjų lapkričio iki 1933-iųjų gegužės. Tada atėjo telegrama iš studijos. Ten buvo parašyta: "Ponui Williamui Faukneriui, Oxford, Mississippi. Kur Jūs esate? MGM Studija". Atsakiau jiems tokia telegrama: "MGM Studija, Culver City, California. William Faulkner". Jaunutė operatorė paklausė: "O kur pranešimas, ponas Faulkneri?". Atsakiau: "Tai viskas, ką noriu pasiųsti". Ji tarė: "Pagal nurodymus aš negaliu išsiųsti telegramos be pranešimo, turite ką nors įrašyti". Tad mes peržiūrėjome jos turimus pavyzdžius ir aš išrinkau vieną - jau pamiršau kurį - standartinį sveikinimą su jubiliejum. Ir nusiunčiau. Po to sulaukiau tarpmiestinio skambučio iš studijos - man buvo liepta sėsti į pirmą lėktuvą, skrendantį į Naująjį Orleaną, ir prisistatyti režisieriui Browningui. Būčiau galėjęs Oksforde sėsti į traukinį ir po aštuonių valandų būti Naujajame Orleane. Tačiau aš paklusau studijai, nuvykau į Memfį, iš kur lėktuvas retkarčiais skrisdavo į Naująjį Orleaną. Po trijų dienų kaip tik vienas ir skrido.

Atvykau į pono Browningo viešbutį apie šeštą valandą vakaro ir prisistačiau jam. Vyko vakarėlis. Jis liepė man gerai išsimiegoti ir būti pasiruošusiam pradėti darbą anksti ryte. Paklausiau jo apie scenarijų. Jis atsakė: "O, taip. Eikite į tokį ir tokį kambarį. Ten rasite scenarijaus redaktorių. Jis papasakos Jums, apie ką yra scenarijus."

Nuėjau į nurodytą kambarį. Redaktorius sėdėjo ten vienas. Pasakiau jam, kas esu, ir paklausiau apie scenarijų. Jis pasakė: "Kai Jūs būsite parašęs dialogą, aš supažindinsiu Jus su scenarijumi". Grįžau į Browningo kambarį ir papasakojau jam, kas įvyko. "Eik atgal, - pasakė jis, - ir pasakyk tam ir tam... Tiek to, gerai išsimiegok, kad anksti ryte galėtume pradėti."

B.d.

Vertė Julius Keleras