Kur slypi "Įpročio jėga"?

Spektaklio ekskizas

Balandžio 12 dieną 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Thomo Bernhardo pjesės "Įpročio jėga" premjera. Šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė, spektaklio režisierius - Valentinas Masalskis, dailininkė - Renata Valčik.

T. Bernhardas (1931-1989) - vienas garsiausių XX a. antrosios pusės vokiškai rašančių rašytojų. Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vaidybos meną, T. Bernhardas nuo 1957-ųjų atsidėjo literatūrai, o ypač išgarsėjo 8-ajame dešimtmetyje pjesėmis "Medžioklės draugija" ir "Įpročio jėga". Abi jos buvo pastatytos 1974 m., o vėliau kasmet iki pat 1989-ųjų - rašytojo mirties - garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo naujų pjesių, sulaukdavusių didžiulio publikos ir kritikų dėmesio.

Literatūros mėgėjai T. Bernhardo vardą įsidėmėjo 1963 metais, kai buvo išleistas romanas "Speigas". Netrukus pasirodė apysaka "Amrasas" (1964), romanas "Sutrikimas" (1967), vėliau - romanai "Korektūra" (1975), "Grimzdėjas" (1983, vienintelis išverstas į lietuvių kalbą), "Senieji meistrai" (1985), "Išnaikinimas" (1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975-1982).

Ne tik romanais, bet ir pjesėmis bei "komedijomis", kaip pats jas vadino, rašytojas laikėsi įsikibęs gyvenimo (nuo šešiolikos metų jam diagnozuota nepagydoma širdies ir plaučių liga). Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į rampos šviesą visuomenės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai žlugusius menininkus.

"Įpročio jėga" - pirmoji T. Bernhardo "komedija", kurioje gvildenama viena labiausiai jį dominusių temų: menininkui būdingas tobulybės siekis ir neišvengiamas jo žlugimas. Dramaturgas negailestingas savo personažams: kiekviena cirko meno vadovo Karibaldžio ir jo artistų repeticija nesėkminga, žmogiški santykiai neįmanomi, gyvenimas nepakeliamas, išeities nėra.

Spektaklyje "Įpročio jėga" kartu su režisieriumi Valentinu Masalskiu, kuriančiu Karibaldžio, cirko meno vadovo, vaidmenį, matysime Aureliją Tamulytę (Anūkė), Vaidotą Martinaitį ir Šarūną Puidoką (Žonglierius), Irmantą Jankaitį (Dresuotojas), Marių Jampolskį (Klounas).

Kas sieja paskutinį Jūsų spektaklį - Fiodoro Dostojevskio "Nuolankiąją" - su naujausiu Jūsų režisūriniu darbu - Thomo Bernhardo "Įpročio jėga"?

Valentinas Masalskis: Tai, ką pradėjau daryti "Nuolankiojoje", tęsiu "Įpročio jėgoje" - grįžtu prie to, ką moku. Tai ne tik kūrimas, bet pirmiausia dalijimasis profesinėmis mintimis, kurias tiek metų analizavau su kolegomis, profesionalais. Tai kultūrinių, teatrinių dekalogų, kurie mus jungia, priminimas. Jungia ne žmonės - jungia dekalogai. Pagal juos mes derinamės ir atrandame draugus. Čia ir dešimt Dievo įsakymų, ir kultūrinis dekalogas, ir praeities dekalogai, - sakydamas "Dekalogas", turiu omeny tas taisykles, tuos idealus, kurių turime siekti. Dėl to "Įpročio jėgos" repeticijose svarbiausia - dalijimasis patirtimi ir žiniomis.

Statydamas spektaklį daug aiškinau, kas yra vaidmens kūrimas. Man vaidmens sukūrimas yra visų žmogaus kompleksų, fobijų panaikinimas. Viešas savęs demonstravimas, savotiškas ekshibicionizmas. Nebijodamas žiūrovų, atskleidžiu savo vidų ir išsigydau. Pavyzdžiui, miesčionį Karibaldį, kuris plepa ir nieko nedaro, scenoje išgyvenu taip, lyg būčiau jis. O aktoriams sakydamas pastabas galvoju, kad tik nebūčiau į jį panašus, saugau save, ir tai mane gydo. Vaidmenys padeda augti asmenybei - tik taip įsivaizduoju aktorių. Kad ir koks būtų personažas, turiu stiebtis jo link.

Didžiausias atradimas Bernhardo kūryboje, ko visiškai nesitikėjau, man buvo žodžiai "tėvynė", "meilė", "neapykanta", "mylėkim artimą", bet pasakyti kitu tikslu - norint pažeminti žmogų. Taip jie virsta ypatingu ginklu...

Norėjote pakalbėti apie kritiką...

Menas šiandien tapo personifikuotas. Mes norim pareikšti save. Mus jungia dekalogai. Tačiau ne kartu su menininkais, kūrėjais einama į savęs pažinimą - einama po vieną, atskirai. Ta pati tendencija šiandien ir kritikoje. Kritikai nelaimingi, nes jie kompleksuoja, kad nieko nekuria. Jie bijo drąsiai kalbėti, kadangi patys nieko nesukūrė. Jų tuoj pat galima paklausti: "O ką tu sukūrei?" Dėl to atsiranda pataikavimas visuomenei. Manau, kad kritikas turi pataikauti tiems dekalogams, kurie mus visus jungia. Prisiminiau Pszebyszewskį, vieną mano labiausiai gerbiamų žmonių, jo darbą, kuriame jis rašo apie Muncho "Šauksmą" ir ne tik išanalizuoja paveikslą - jis parašo apie savo tragediją, ir visą kritinį straipsnį paverčia meno kūriniu. Skaitau šį straipsnį kaip naują meno kūrinį, kaip gerą literatūrą. Nors jos atspirtis buvo paveikslas "Šauksmas".

Kartais patys menininkai primena saviveiklininkus, kuriuos reikia tik girti, kurių, gink Dieve, negalima peikti. Antraip jie labai greitai užsigauna. Pavyzdžiui, mes, profesionalai, negalime savo kolegų kritikuoti. O turėtume kalbėtis - kas priimtina, o kas ne. Kalbėtis taip, kaip kalbamės su aktoriais, scenografais, muzikais. Apsaugoti nuo kritikos gali tik savikritika. O rašantiems kritikams siūlyčiau daugiau vaikščioti į repeticijas, arčiau pažinti teatrą.

Teatrą pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Sutelkti aktorius gali tik tada, kai pats aukojiesi. Tada jie tiki tavimi.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė