Teatras

Ar jaudina žiūrovus fantastika?

Carlo Gozzi "Varnas" Rusų dramos teatre

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Kaip tik to, atsisukęs į žiūrovus, spektakliui baigiantis klausia nuožmus magas Norandas, siuntęs daugybę išbandymų savo dukters grobikams ir jai pačiai. Ilgai laukti netenka - salė stojasi ir ploja. Greičiausiai ne nelaimes ir mirtis patyrusiems, tačiau vis dėlto nugalėjusiems herojams, o dėkodama už reginį, kurį pagal Carlo Gozzi (1712-1806) "Varną" Rusų dramos teatre sukūrė dailininkas Jonas Arčikauskas, režisierius Jurijus Popovas, kompozitorius Algirdas Martinaitis ir teatro aktoriai.

Pirmuoju neatsitiktinai tenka rašyti "dailininkas" - tai jo, retsykiais vadinančio save "sodininku", išaugintas ir išpuoselėtas fantastinių ir fantastiškų figūrų sodas-spektaklis, kuris auga, keičia spalvas ir formas mūsų akyse. Kalbant apie "Varną", neužtenka ieškoti paralelių tarp laiko ir teatro, spektaklio ir autoriaus, fantazijos ir realybės. Greičiausiai jų ieškoti reikia tarp artimų - dailininko ir autoriaus - sielų: abi kvėpuoja tuo pačiu teatrališko fejeriškumo oru.

Kai dirba Jonas Arčikauskas, neišvengiamai atsiranda "konkurencija" tarp jo ir režisieriaus: dailininko savitumas ir jo kūrybos kryptingumas scenoje rizikuoja pasiglemžti režisieriaus sprendimus, juos transformuoti, neretai ir užgožti. Galima tai vertinti kaip trūkumą, bet kartu ir kaip didžiulį privalumą - kuo spektaklis silpnesnis "iš vidaus", tuo jis stipresnis ir paveikesnis darosi išoriškai. Arčikausko kostiumai, scenovaizdžio detalės sukuria tokią griežtą ir vizualiai tikslią spektaklio koncepciją, kad vidiniai jo elementai - mizanscenos, aktorių vaidyba ir jos maniera - jai pasiduoda, ir tarsi nepatirdami ypatingo pasipriešinimo pradeda formuoti savo sistemą. Kaip tik ji žiūrovui neretai tampa režisūrinio piešinio, spektaklio veiksmo, arba tiesiog teatro, sinonimu.

Turbūt kiekvienas režisierius, dailininku savo spektakliui kvietęs Arčikauską, žino šį jo kūrybos "metodą". Retai kuriam pavyksta suspėti su jo bemaž nevaldoma fantazija, dar rečiau - ją pažaboti. Dailininkas kuria savo erdvę, užpildo ją savo veikėjais, ir vien jau šios erdvės pulsavimas, įsukantis, įtraukiantis į savo metamorfozes kiekvieno veikėjo kostiumą ar jo detales, gali virsti neįtikimiausiu reginiu, kuris užpildo ir užglaisto viso spektaklio ir vaidybos nelygumus. Atrodo, nesvarbu, apie ką ir koks būtų spektaklis, jis visada kalbės ir apie teatrinės magijos, tik scenoje įmanomų stebuklų galias, kurios slypi ir kurias skleidžia kiekvienas neatsitiktinai joje esantis daiktas, daikto ženklas ar ženklo nuotrupa. Arčikauskas išties dirba su sceniniais ženklais, tačiau iš pradžių juos įsivaizduoja tarsi nuogą konstrukciją, o vėliau po truputį "apaugina" ją tokiomis spalvomis ir medžiagų faktūromis, kad buvusi vienareikšmė ji tampa daugiareikšmė, pradeda varijuoti savo vaizdines galimybes, ima judėti ir elgtis tarsi gyva. Taip gyvena erdvė, taip gyvena ir personažas - fantastiška būtybė, sukonstruota iš linijų ir faktūrų, kurios kostiumo pavidalu tai priglusdamos, tai spygliais, klostėmis ar keliasluoksniais, keliaaukščiais aksesuarais išsiskleisdamos, išsišakodamos ir pratęsdamos siluetą diktuoja šiai būtybei savo elgesio, judėjimo, reakcijų taisykles.

Arčikauskas suvokia personažą tarsi sceninį fantomą, kuris gyvybingumo ir energijos semiasi ne iš žmogaus psichologijos, o tik jam būdingos - teatrinės - prigimties. Tačiau nereikia manyti, jog skleisdami ryškiausias šios prigimties savybes Arčikausko kuriami kostiumai nereikalauja iš juos dėvinčių aktorių "grįžtamojo ryšio"; su dailininku dirbę aktoriai žino, koks svarbus yra neformalus ir pastangų reikalaujantis kostiumo "diktato" įveikimas. Nes toks kostiumas - tarsi kūrybinė kliūtis, kurios nugalėjimas aktoriui prilygsta vaidmens sukūrimui. Tik tada jis atrodo netuščiaviduris, tik tada pradeda spinduliuoti ir visą unikalią savo energiją.

Vargu ar šią energiją spinduoliuoja "Varno" aktoriai, regis, pirmą kartą susidūrę su, atrodytų, lengvai, bet iš tikrųjų sunkiai įveikiama vaidybos "su kostiumais" maniera. Spalvinė kostiumų gama - nuo sodriai mėlynos, smaragdo, auksinės ir sidabrinės iki vyno spalvos, jų medžiagų faktūra - nuo minkštos ir švelnios iki griežtos ir dygios, nuo lengvutės ir peršviečiamos iki storos ir sluoksniuotos, kaukės - nuo baltų stilizuotų iki individualesnių, neįprastai išdidintų - taikliai apibūdina kiekvieną veikėją, atveria jo galimybes, ženklina priklausomybę vienam ar kitam luomui. Kostiumai išties aktorius stabdo, priverčia "laužti" pozas, trukdo įprastai judėti ir kalbėti, bet ir nori būti panaudoti, apžaisti, įtraukti į vaidybą ir situaciją. Kol kas detalės pinasi rankose, o patys gražiausi ir subtiliausi akcentai - kaukės - slysta nuo veidų. Sulėtinta spektaklio "eigastis", žiūrovus priverčianti akimis stabtelėti prie kiekvieno iš veikėjų, kol apžiūrėsi visus jo silueto įlinkius ar iškilimus, užduoda vaidybai ir veikėjų bendravimui tam tikrą - labiau choreografinį - ritmą. Deja, aktorių psichologizuotą, o režisieriaus ir suvis paliktą savieigai. Jei ne scenovaizdžio galimybės, kai viena po kitos leidžiasi ir kyla, tamsias erdves atveria ar į laivo kontūrus formuojasi sodriai mėlynos uždangos, jei ne judančios ir plazdančiomis balandėmis virstančios draperijų kolonos, jei ne tai dinamiški, tai sulėtinti šviesų šuorai, ženklinantys grėsmingos nuojautos tvinksėjimus, kažin ar spektaklis išlaikytų dėmesio įtampą ir sklandžiai rutuliotųsi iki pat pabaigos. Beje, šiam sklandumui ne talkina, o retsykiais trukdo Martinaičio muzika, įdomi kaip skirtingų motyvų ir ritmų derinys, tačiau režisieriaus naudojama gana chaotiškai, kad taptų vizualų lygmenį papildančia akustine partitūra.

Vis dėlto svarbiau čia kas kita - teatro virsmas teatru, juolab kad Gozzi tam yra vienas parankiausių autorių. Tiksliau - dailininkui Arčikauskui parankiausių autorių, kurio tragiškai komiškose istorijose susipina pasakiškas ir teatrališkas pasauliai: čia veikia karaliai ir princai, tarnaitės ir princesės, žvėrys ir paukščiai, geri ir blogi burtininkai ir iki šiandien hipnotizuojančios venecijietiško karnavalo ar commedia dell’ arte kaukės. Venecijietis Gozzi, didžiausias savo laiko "realizmo" priešas, turbūt tik todėl ir vesdavo savo herojus iš vienos pasakiškos aplinkos į kitą, nuo vienos netikėčiausios situacijos prie kitos, kad išvengtų bet kokio jų lyginimo su realybe. Jo teatro tikslas, anot paties Gozzi, išgydyti žiūrovus nuo melancholijos, o patikėjusius fantazijos realumu - net pravirkdyti. Ir nors galbūt panašaus tikslo siekia visi "Varno" kūrėjai, išgydyti šiandienos teatrą nuo kasdienybės sindromo Arčikauskui pavyksta geriausiai. Juk ir dramaturgui, ir dailininkui teatras - meno ir menininko kūrinys, vedantis žiūrovus fantazijų ir metamorfozių labirintais ir priverčiantis nuščiūti iš nuostabos.