Mažieji rečitaliai Čiurlionio namuose

Čiurlionio namai Vilniuje jau nebe pirmi metai alsuoja aktyviu koncertinio gyvenimo ritmu, atverdami duris jauniausios kartos muzikams ir šios srities profesionalams. Neatsiejama šių namų veiklos forma - kameriniai koncertai, kurie, regis, vyksta itin pastarosios muzikos prigimtį atitinkančioje erdvėje: maždaug 40 vietų salytėje, kurioje puikiai mezgasi muzikuojančiųjų ir klausančiųjų kontaktas, natūraliai ištirpsta scenos ir salės riba. Jau antri metai čia vyksta ciklas, pavadintas "Mažieji rečitaliai Čiurlionio namuose", remiamas Vytauto Landsbergio fondo. Koncertų dalyviai - savarankišką muzikinę veiklą plėtojantys atlikėjai, dirbantys pedagoginį darbą Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, tačiau atkakliai puoselėjantys ir koncertinę veiklą, vis linkę atnaujinti savo repertuarą. Šį sezoną jau girdėjome smuikininkę Ugnę Kondrotaitę, pianistus Vaidą Kirvelytę, Eugenijų Žarskų.

Kovo 31 d. čia koncertavo žinoma violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, o jai akompanavo Muzikos akademijoje bakalauro studijas bebaigianti pianistė Sonata Alšauskaitė (prof. P. Geniušo specialybės kl.). Koncertas publiką pavergė ir abipuse inspiruojančia atlikėjų jėga, ir giliai jų išgyventos muzikos pojūčiu, ir pačia programa, suteikusia daug naujų įspūdžių. Beje, koncerto programa toli gražu pranoko "mažojo rečitalio" formą, mat ji buvo sudaryta iš dviejų didžiulių Sonatų - L. van Beethoveno Penktosios (D-dur, op. 102, Nr. 2) ir C. Francko A-dur (originale - smuikui ir fortepijonui), be to, skambėjo A. Račiūno Sonatina ir O. Messiaeno "Jėzaus amžinybei" (kvarteto "Laiko pabaigai" dalis).

Viena esminių šių atlikėjų interpretacinių nuostatų - visa grojama muzika, kiekviena jos frazė yra artima, graži ir brangintina. Nėra nugrotos ar laiko nušlifuotos, universaliomis klišėmis grįstos muzikos. Antra vertus, violončelininkė ir pianistė tekstą interpretavo pagarbiai ir meniškai pastabiai, į jį integravo kūrybinio polėkio gaivą ir ansambliškumo discipliną, tad girdėjome kultūringą dialogą, subrandintos patirties ir jaunatviško entuziazmo dermę. Iš tiesų R. Kalnėnaitės ir S. Alšauskaitės duetas - tai dviejų kartų muzikių ansamblis, kuriame išryškėjo ne tiek mokytojo ir mokinio pokalbio tonacija, kiek protingos partnerystės samprata.

Sumaniai pasinaudodamos savo techniniais įgūdžiais, atlikėjos sugebėjo įtaigiai perteikti sudėtingą L. van Beethoveno Sonatos architektoniką, persmelktą vėlyvojo kompozitoriaus stiliaus mąstysenos sodrumu. Pirmosios dalies prieštaringą, dramatišką energiją nuosekliai keitė filosofiškas Adagio, o trečioji dalis Allegro fugato visapusiškai atskleidė finalo koncepciją. R. Kalnėnaitės iniciatyva koncerte atliktas nedidelis A. Račiūno opusas, kuriame - ir dainiška dvasia, ir gamtos lyrikos salelės, ir akivaizdus šio kompozitoriaus miniatiūristo pastabumas. R. Kalnėnaitės paprastai, nepretenzingai griežiama violončelės partija padėjo išgirsti kūrinyje būtent tai, kas jam teikia šilumos ir patrauklumo.

Skambant C. Francko Sonatai A-dur jutome jautrių menininkių pasaulėjautos individualumą, padabinusį kūrinį poetiška elegancija, natūraliai besiliejančių frazių gyvybingumu, dramos ir lyrikos sambūviu. Šiame cikle didžiule amplitude išsiskleidė dinaminė, artikuliacinė ir spalvinė R. Kalnėnaitės violončelės raiška. Tikrąja to žodžio prasme dueto sampratą įkūnijo ir pianistė S. Alšauskaitė, lanksčiai valdžiusi fortepijono partiją. Koncertą vainikavo dvasinio skaidrumo ir harmonijos kupina O. Messiaeno muzikinė kontempliacija "Jėzaus amžinybei", atlikėjų skirta M.K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono pedagogei L. Jakniūnienei atminti.

Vytautė Markeliūnienė