Dailė

Paryžiaus aplankas

Eugenijaus Antano Cukermano paroda "Portfolio de Paris II" galerijoje "0 11"

Viktoras Liutkus

iliustracija
Eugenijus Antanas Cukermanas. Parodos "Portfolio de Paris II" ekspozicija

Parodoje eksponuojami darbai - dailininko 2001 metais Paryžiaus kūrybinėje studijoje praleistų savaičių kūrybos rezultatas.

Spontaniškas dažo varveklis, tėkšta ant lapo dėmė ar įtrintas šiurkštus popieriaus paviršius buvo ir tebėra ne vieno XX amžiaus kūrėjo eksploatuojamas kūrybos būdas, leidęs išjudinti kartais perdėm sukalkėjusias meno formas. E.A. Cukermanas priklauso nuosekliausiems ir gabiausiems jo puoselėtojams lietuvių dailėje, jau kelis dešimtmečius su nemąžtančia įtaiga kuriąs piešinius.

Jo piešiniuose kūrybos procesas paradoksalus: popieriaus lakšte "sunaikinama" realybė ir čia pat randasi nauja. Ji gimsta tarp teptuko šerių. Ji išneria pirmapradžiu nuogu pavidalu, kaip impulsas, kaip pirmosios sprogęs kūnas. Atsipalaiduoja nuo regimų gramzlių natūros tūrių ir formuojasi į kultūrą. Tuose tušo ar akrilo linijų mazguose juk ir susiurbtas visoks Paryžius: bulvarų ritmas, tiltai, kolonos ir tuneliai, transporto gausmas, Senos vandens atspindys namų languose. Tas realybės pervertimas į kitą - vienas patraukliausių šių piešinių bruožų.

iliustracija

Suslėgimas ir išvėdinimas - dvi kryptys, kuriomis "juda" autoriaus teptukas. "Suslėgti" vaizdai tie, kur potėpiai susisuka į skaudžius pilkšvus kamuolius, kur klojami platoki dryžiai ir sukimba stambesnės dažo masės. Bet tarp linijų yra plyšių, pro kuriuos įsiurbiamas oras. Kamuoliai - kaip debesys, pulsuoja iš vidaus, jie gyvi. Kaip ir suslėgti Cezario automobiliai. Kitur piešinys "vėdinamas": jame potėpų linijos, taškai ir dažo varvekliai ne tiek užgula vienas kitą, kiek stengiasi išsikovoti savo trajektoriją. Piešinys atrodo lyg permatomas įcentruotas voratinklis, erdvė gali laisvai apgobti vaizdą ir smelktis į dėmių šnarančias pievas, suvibruoti teptuko grybštelėjimuose ar leisti pasiklysti spontaniškiems taškelių meteoritams.

Piešinio laisvė ir spontaniškumas nėra absoliutas. Linijų, dėmių ir taškų artikuliacijos veda prasmių link. Kaip ir kokias jas priimti - kiekvieno žiūrinčiojo nusiteikimo ir supratimo dalykas.