Dailė

Nesibaigiantis pasakojimas

Laima Kreivytė

iliustracija
Gabrielė Širkaitė. "Laiko juosta". Fragmentas. 1997 m.
V. Abromaitytės nuotr.

Ko tikimės, eidami į parodą? Susitikti su draugais, pasikalbėti, atrasti kažką netikėta. Gabrielės parodoje visa tai išsipildo: prie durų kabančiame paveiksle vos išsitenka draugų būrys, salėse kalbasi žmonės, daiktai ir gyvūnai, o įsižiūrėjus į kiekvieną darbą stebina netikėtos medžiagų ir idėjų jungtys.

Tai pirmoji Gabrielės Širkaitės (1975-2002) personalinė paroda. Kas sieja čia rodomą tekstilę, grafiką, tapybą, keramiką ir minkštus objektus, kruopščiai surinktus iš dirbtuvės ir Dailės akademijos? Vaizduotės polėkis ir lengva ranka. O labiausiai - darbų artumas, nuoširdumas. Tie kruopščiai išausti, suvelti, išraižyti, nulipdyti, susiūti, atspausti daiktai visai šalia, tarsi ką tik atėję iš namų. Maga paliesti perregimus šilkinės knygos puslapius, ištyrinėti laiko juostos įrašus, atsigerti iš molinio puodelio, paglostyti minkštakailius gyvūnus.

Gyvūnai čia itin svarbūs. Žmogaus-žvėries motyvas, pasikartojantis eskizuose ir tapybos darbuose, kalba apie žmonių ir aplinkos turimą transformacijos galimybę. Atrodo, piešiamų žmonių veidų ir gyvūnų linijos susilieja. Pasakose mitiniai žvėriažmogiai valdo instinktų karalystę, o Gabrielės nupiešti sutvėrimai rodo darnų gyvosios gamtos sambūvį. Ilgaausiai, trumpanosiai, kartais net raguoti padarai primena ne tamsiąją prigimties pusę, o archajiškus totemus arba Gabrielės namuose augusį triušelį, kurio linksmos nuotraukos įsiterpia tarp piešinių. Žmogaus ir gyvūno metamorfozė - daugumą parodos darbų jungianti tema. Ji glaudžiai susijusi su kaitos ir virsmo, cikliško pasikartojimo bei atsinaujinimo motyvais, išryškėjančiais erdviniuose darbuose, kur stipriai išreikšta laiko tėkmė ("Laiko juosta", "Knyga").

Taktilinis darbų jautrumas išduoda medžiagos pasirinkimo svarbą. Gabrielė naudoja paprastas, netgi buitines medžiagas, kurios naujame kontekste įgyja sakrališkumo. Rožinis iš vatos karoliukų - kaip snaigių karūna. Čia neužtenka pasidžiaugti "nefunkcionalumu" ir šiuolaikinėje tekstilėje įprastu reikšmės apvertimu. Nes prasmė ir paskirtis nepasikeičia. Tik prašviesėja. "Norėčiau mylėti labiau ir lengviau", - galima pacituoti Neringą Abrutytę. Kančios apmąstymas ir monotoniškai kartojama malda tampa lengvesnė už pūką. Svarbi ne tik medžiagos poetika, bet ir kultūrinis Gabrielės darbų rezonansas - kai visiems žinomas, per amžius iki mūsų atkeliavęs daiktas išjudina archetipinių vaizdinių masyvus. Tada tarp pirštų bėgantys karoliukai pabyra į erdvę. Vakarėjančio dangaus fone baltas rožinis tampa panašus į nepažintą žvaigždyną.

iliustracija
Vakar paaiškėjo, kad dingusiais laikyti Gabrielės darbai iš salono "Laukinis grožis" išliko ir saugomi galerijoje "Maldis". Galerija paskolino parodai batikos darbą "Žvėreliai". 2000 m.

Įdomu: Gabrielės menas taikomasis, bet neprisitaikantis! Taikomasis, nes sutaiko dvasios polėkį ir kasdienybę, amatą ir filosofiją. Tačiau nesitaiksto su rutina ir nuoboduliu. Štai tekstilės darbai - kiekvienas vis kitoks. Pavasariškai žalias, raibuliuojantis visais miškų ir pievų atspalviais; kruopščiai nuaustas klasikinis gobelenas; žaisminga aplikacija iš languotos medžiagos su baltu ilgakoju gyvūnu; kompozicija su siuvinėtais megztiniais su pasimetusiu žvėreliu melsvame fone; lino spalvų kilimėlis ant sienos. O dar - puslankį brėžianti "Laiko juosta", į kurią kaip į dienoraštį įausti kasdieniai rūpesčiai ir slapti troškimai. Galiausiai matome pradėtą austi ir pro ištemptus siūlus lyg pro arfą žvelgiančią madoną, laukiančią, kol jos piešinys pavirs aukso gijomis.

Ir baigti, ir nebaigti Gabrielės darbai yra nesibaigiantys, besitęsiantys amžinybėje, vis atsikartojantys cikliškais apskritimais - kaip rožinis, kaip rieškučias primenantys puodeliai, kaip besisukanti laiko juosta.