Kinas nepasakoja apie ... žmones

Vienas įdomiausių kino festivalio "Vilniaus pavasaris" filmų - pernai Tarptautinio Berlyno kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu apovanota Andreaso Dreseno "Kavinė "Halbe Treppe". Anksčiau "Kino pavasaris" jau parodė šio režisieriaus filmus "Policininkė", "Nakties šešėliai", tad bene įdomiausio jaunosios kartos vokiečių kino režisieriaus kūryba Lietuvoje jau nėra visiškai nežinoma.

"Kavinė "Halbe Treppe" - tai dviejų krizę išgyvenančių šeimų istorija. Filmas vadinasi kavinės vardu (vok. - "Halbe Treppe"), tačiau pavadinime glūdi ir perkeltinė prasmė. Tai gyvenimo posūkis, pusiaukelė, kito etapo pradžia.

Tai tas etapas, kai atsiduriame gyvenimo viduryje. Jau turime profesiją, šeimą, pasiekėme tam tikrą stabilizciją. Jau nebesame apačioje, bet ir dar ne viršuje, esame būtent pusiaukelėje. Staiga viskas, ką pasiekėme, ima kelti abejones. Pradedame žvalgytis naujo kelio.

Subūrėte 11 žmonių grupę (septyni filmavimo grupės nariai ir keturi aktoriai), nuvažiavote su jais į Frankfurtą prie Oderio ir per tris mėnesius sukūrėte filmą. Neturėjote scenarijaus.

Nusibodo didelės filmavimo grupės, griežtas tvarkaraštis, profesinių sąjungų reikalavimai ir pan. Tada nebelieka vietos tam, kas svarbiausia, - fantazijai, kūrybiškumui, sumanymams. Sumažinome filmavimo grupę iki visiško minimumo. Scenarijus taip pat įspraudžia į griežtus rėmus, nes jeigu scenoje turi lyti lietus, reikia pasinaudoti lietaus mašina, taigi nusprendėme dirbti be scenarijaus. Aktoriai improvizavo scenas ir dialogus. Tai buvo nuostabi patirtis, pasijutau laisvas.

Jūsų filmo herojai gyvena blokiniuose vėlyvosios VDR daugiaaukščiuose. Filmas atrodo tarsi filmuotas ant išblukusios "Orwo" juostos. Lyg dalyvautume privačiame namų kino seanse. Tai sukelia stiprų autentiškumo efektą.

Taip atsitiko dėl to, kad naudojome skaitmeninę kamerą. Ji labai judri, paslanki, suteikia galimybę būti labai arti aktoriaus. Operatorius, kaip ir mes visi, nežinojo, kas bus toliau, todėl turėjo improvizuoti, lyg būtų penktasis aktorius.

Filmo rimtumą griauna absurdiškas humoras. Tai neįprasta vokiečių kine.

Įsižiūrėkime į savo gyvenimą. Krizių, depresijų, šeimyninių barnių momentais išgyvename dramą, tačiau jau po dviejų dienų juokiamės iš savęs ir pastebime situacijos absurdiškumą. Sugebėjimas pasijuokti iš savęs - reta teigiamybė. Mūsų gyvenimas pakankamai rimtas, tačiau verta parodyti ne tik jo kartėlį, bet ir rasti šiek tiek optimizmo.

"Kavinė "Halbe Treppe" - trečiasis Jūsų filmas, sulaukęs didelio pasisekimo. Kiekvienas jų pasakoja apie paprastus buvusios VDR žmones, apie Rytų Vokietijos visuomenėje vykstančias permainas.

Pastebėjau, kad vokiečių kinas beveik nesidomi žmonėmis, kurie atsidūrė socialinėje duobėje, valdininkais, pardavėjais - normalių profesijų žmonėmis. Dažniausiai filmų herojai yra vadybininkai, kurių kabinetuose pilna "high tech". Tačiau čia, Rytuose, iškilo daugybė socialinių problemų. Visuomenės dvasinė būsena atrodo niekam tikusi. Sugrįžo pragmatizmas, gyvenama šiandien, nėra vietos svajonėms ir utopijoms. Apie tai reikia kalbėti, tai reikia rodyti. Ekrane parodyta realybė daro mirtiną poveikį žiūrovui. Be jokių pagražinimų parodytą realybę galima palyginti su stipriu depresantu. Tačiau aš noriu, kad mano filmai taptų jų žiūrovams teigiamos energijos šaltiniu.

Kokią matote Europos kino ateitį ir vokiečių kino vietą?

Europietiškas kinas turi daug veidų. Žinoma, niurname dėl amerikiečių superprodukcijų, kurios užima rinką ir okupuoja geriausius kino teatrus. Tačiau amerikietiškas kinas, net ir būdamas labai populiarus, niekad nepapasakos apie tai, kas vyksta mūsų gatvėje. Tik mes patys galime parodyti savo gyvenimą. Jei pavyks tai padaryti emocionaliai, su humoru, jei žiūrovus sujaudins mūsų istorija ir jie joje pamatys save kaip veidrodyje, tai bus žingsnis mūsų nuosavos nykstančios kino kultūros link.

Mane stebina vokiečių nesidomėjimas Rytų Europos kinu, tarsi Europa baigtųsi ties Neise ir Oderiu. Tai nuteikia labai pesimistiškai, nes gyvendamas VDR buvau išauklėtas Rytų Europos kultūros dvasia. Dabar jos pažinimas beveik išnyko. Išskyrus Tarkovskį ir Wajdą, Centrinės ir Rytų Europos kinas mums yra balta dėmė.

Vienas protingas žmogus pasakė: "Tėvynė - tai vieta, kurią gerai pažįsta mūsų prisiminimai". Galbūt tai buvo moteris. (Juokiasi). Mano prisiminimams 27 metus buvo gerai pažįstama Rytų Vokietija, o pastaruosius 10 - suvienyta Vokietija. Šitie dalykai nedalomi - tai mano tėvynė. Aš čia gyvenu, priimu šitą gyvenimą, bet nesibaigiančius debatus, vykstančius nacionalsocialistiniame fone, laikau beviltiškais. Nemanau, kad yra blogai mylėti šalį, kurioje gyvenu. Tačiau reikia mylėti taip, kaip suformulavo B. Brechtas: "Nesant nei virš kitų tautų nei žemiau jų". Man šis posakis atrodo išmintingas. Tada gali mylėti šalį, kurioje gimei.

Parengė Kora Ročkienė