Muzika

Nauja programa, naujos įžvalgos

Fortepijoninio trio "Kaskados" koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė

iliustracija
Trio "Kaskados": Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Edmundas Kulikauskas
M. Raškovskio nuotr.

Jau septynerius metus gyvuojantis fortepijoninis trio "Kaskados" - smuikininkė Rusnė Mataitytė, violončelininkas Edmundas Kulikauskas ir pianistė Albina Šikšniūtė - kasmet į savo koncertinį kraitį linkę įrašyti po naują solidžią programą, įvairiai plėtojančią pasirinktą kamerinį žanrą. Sekant šio ansamblio repertuaro pėdsakais, vis dėlto išskirtume romantinės muzikos opusus, kurių aptiksime turbūt kiekviename jų koncerte. Būtent šios muzikos samprata, kaip srauni psichologinės pajautos tėkmė, kaip subtilios vaizduotės išraiška, itin aktuali trio nariams, juos bemaž labiausiai sujungia bendram polėkiui.

Išlavinę romantinės muzikos interpretavimo įgūdžius, šie atlikėjai pernai ne atsitiktinai ryžosi profesinį meistriškumą išmėginti rimtame renginyje - IX tarptautiniame J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurse, vykusiame Austrijoje, Piortšache, kur vieningai buvo įvertintas aukštas "Kaskadų" trio lygis interpretuojant J. Brahmso, P. Čaikovskio kūrybą.

Skiriant ansambliui pirmąją premiją labai palankiai žiuri bei publika sutiko ir jų atliktą J. Haydno Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei G-dur, op. 75, kuriuo "Kaskados" kovo 12 d. pradėjo ir savo naująją programą Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Įvairiaspalvę, margos stilistikos koncerto programą pradėti J.Haydno muzika - gana įprasta, tačiau ne taip paprasta. Skaidrus šio kompozitoriaus partitūrų audinys, intonaciškai giminingos temos, logiškai ir saikingai išplėtota forma, taupi priemonių muzikinė kalba - visa tai įpareigoja gerai įsiskaityti į tekstą bei į stiliaus šūkius, pasitelkti kūrybinę fantaziją, bet per daug neužsimoti.

J. Haydno Trio, atsakingai vedamą fortepijono balso, ansamblis atliko taupiai paskirstydamas garso energiją, tačiau akylai susitelkdamas į frazuotės įtaigumą. Puikiai paruoštas kūrinio tekstas leido lengvai išplėtoti trijų instrumentų pokalbį, išgirstant ir jautriai perimant partnerio pametėtą mintį. Pirmųjų dviejų dalių interpretacijoje artikuliacinės spalvos skleidėsi gana saikingai, o į III dalį, Rondo all`Ongarese, plūstelėjo šilumos, azarto, šypsenos šuorai, anaiptol nesuardę kūrinio architektonikos, bet pripildę ją grakščių, žaismingų žanrinių atspalvių.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo ir dar trys kompozicijos, kurios su J. Haydno Trio gal ir nesusiliejo į konceptualią, nuoseklią visumos kompoziciją, tačiau greičiausiai "Kaskadų" ansambliui norėjosi šį kartą pagrečiui atversti keletą XX a. pabaigos puslapių, kurie trio programose paprastai nedominuoja. A. Pärto "Mozart-Adagio" (skirtas O. Kaganui atminti), išaustas pasitelkus W.A. Mozarto muzikos citatą, sujungė klasicistinį ir XX a. opusus. Tačiau Vienos klasiko melodija, sicilianos ritmas (iš Koncerto fortepijonui ir orkestrui A-dur, Nr. 23, II dalies) skleidėsi su skausmu ir įtampa, temdoma išskaidytų frazių arabeskų, disonansų sutirštintų horizontalių.

Išgirdome ir premjerą - pirmąkart tokiai kamerinei sudėčiai rašiusios kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinį "Kai liepto nebus, pereisiu upę", kurio pavadinimui pasirinktas S. Parulskio eilėraštis. Šios muzikos akustinę ašį formavęs ritminis intensyvumas, iš dalies auginamas repetityviniu principu, jungėsi su raiškiu emociniu pradu. Kūrinyje skambėjo įprastos šiai autorei grafinių linijų sekos, integruojančios racionalų griežtumą ir trapesnių lyriškų įvaizdžių saleles. Trio "Kaskados", anksčiau jau atlikęs F. Bajoro, O. Balakausko, B. Kutavičiaus muziką, geba puoselėti savitą požiūrį į šiuolaikines partitūras, kurias (kaip ir šįkart), paprastai interpretuoja pasitelkdamas precizišką techniką ir romantinę pasaulėjautą. Iš to gimsta gyvas muzikavimas, aprėpiantis emocinio polėkio, tembrinio įtaigumo bei logiškos formos sampratą.

Vienas išskirtinių trio "Kaskados" bruožų - potraukis į akademinę, laiko subrandintą, rimtą ir sudėtingą muziką, dramatiškus opusus. Tad turbūt pirmąsyk šiuos muzikantus išgirdome atliekant visai kitokį - šmaikštų, atsipalaiduoti ir pasvinguoti skatinantį J. Fran- ēais 4 dalių opusą, 1986 m. sukurtą Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui. Muzika, kurioje daug įvairių žaismingų grimasų, šokio arabeskų ir tarytum filmo vaizdą palydinčio akompanimento, prašėsi adekvataus įprasminimo - paprasto, bet ne banalaus, sąmojingo, bet ne manieringo. Pripažįstant muzikinio teksto preciziką, darnų ansambliškumą, kuriuo pasižymi R. Mataitytės, E. Kulikausko, A. Šikšniūtės interpretacijos, vis dėlto šiame opuse galėjo būti daugiau šilumos ir laisvumo.

"Kaskadų" trio muzikai neslepia esą ištikimiausi romantinei pasaulėjautai, ja pulsuojančios muzikinės kūrybos estetikai. Todėl ir antrąją jų koncerto dalį įprasmino monumentalus A. Dvoržako Trio e-moll, op. 90, "Dumki". Kamerinės šio kompozitoriaus muzikos palikimą ženklina subtilių psichologinių niuansų ir turtingos tembrinių atspalvių dermės sambūvis, poezijos ir gamtos peizažų dermė, liaudiško prado ir meninių išdailų sintezė. Norėdami visa tai kūrybiškai susumuoti, konstruktyviai aprėpti penkių išplėtotų šio Trio dalių dramaturgiją, atlikėjai turi sutelkti vi- sokeriopus ansamblinius įgūdžius, drąsiai atskleisti individualią vaizduotę. Šių savybių nestokojantis R. Mataitytės, E. Kulikausko ir A. Šikšniūtės ansamblis, įtikinamai perteikęs daugiasluoksnio A. Dvoržako Trio grožį, persmelktą dainingumo, baladiškumo ir šokinės raiškos, iš tiesų pasirodė kaip patyrę romantinės muzikos puoselėtojai, įžvelgiantys vis tolesnius jos horizontus.