Nenurašykite "Hedos Gabler"...

D. Matvejevo nuotr.

Paskelbtas spektaklio nurašymo faktas sukėlė teatrinės inteligentijos sujudimą, pagimdydamas aibę gandų ir dešimtis telefoninių skambučių su vieninteliu klausimu: kodėl?! Kalbamės trise: aš - spektaklio žiūrovas, Gintaras Varnas - režisierius, kurį šis jo kūrinys "palaimino" Kristoforu, ir Jūratė Onaitytė - aktorė, jau tik aštuoniskart tapsianti Heda Gabler, atnešusia jai ir Kristoforą, ir nacionalinę premiją. Kalbamės ilgai ir pakankamai ramiai, nors už žodžių slypi tramdomos emocijos. Kalbamės apie viską. Tai visai nepanašu į planuotą interviu, tai greičiau tiesiog pokalbis... Būtent tokį, su visomis jo nuotaikomis ir daugtaškiais, jį ir norėtųsi pateikti.

Žiūrovas: Kai imiesi kokio nors kūrybinio darbo (režisieriui tai būtų spektaklio, aktoriui - vaidmens kūrimas), visuomet jautiesi pakylėtas, apima didžiulės atsakomybės jausmas. Po to prasideda ieškojimai, kartais taip nualinantys, kad norisi spjauti, mesti, nutraukti, žodžiu, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Ateina premjeros diena. Prasideda kūrinio gyvenimas, kurį jį pagimdę kūrėjai nelabai ir gali paveikti, nes tai jau tampa kūrinio ir žiūrovo šachmatų partija, tad visos korekcijos tėra tik atsakomieji manevrai, mėginant įtikti arba, atvirkščiai, mesti iššūkį. Ateina laikas, ir pajunti, kad tas lošimas nusibodo ar tapo tiesiog beprasmis, arba vienas iš lošėjų įgijo akivaizdų pranašumą. Tuomet dedamas taškas. Lig šiol taškas dažniausiai būdavo dedamas tyliai, spektaklis tiesiog išnykdavo iš teatro afišos, motyvuojant tuo, kad yra išsikvėpęs. Abejoju, kad buvusieji vaidmenys ar spektakliai neduoda ramybės sapnuose, ir vis dėlto? Ar vienodai ramiai viskas palaidojama? Vienodai neskausmingi ar skausmingi tie atsisveikinimai būna režisieriui? O aktoriui?...

Režisierius: Na, kaip čia pasakius...

Žiūrovas: Ar pabaigos turi bendrą atodūsį, ar kiekvienąkart būna kitaip? Ar tikrai nurašant spektaklį pagrindinį vaidmenį suvaidina žiūrovas?

Aktorė: Na... tokio skausmingo nurašymo man dar nebuvo pasitaikę. Paprastai mano nuomonė sutapdavo su administracijos nuomone. Tiesiog staiga pajunti, kad tai, ką darai, pakvipo muziejum, naftalinu, ir visas tas kūrybinės atmosferos virpėjimas, tankis išsisklaidė, pasidarė tuščia. Pamatai, kad tai, kas tau buvo kelias vos ne į dangų, tėra mediniai rąstai, o kažkokios tavo fantazijose reikšmingos detalės - tai tiesiog paprastos metalo konstrukcijos... Tai apie dekoracijas. Bet ateina momentas, kai ir tu pats sau tampi nebeįdomus, nuobodus...

Žiūrovas: O kodėl atsiranda šis jausmas, kas sukelia aktoriui tokią dvasinę sensomotoriką - žiūrovų salės laukai?

Aktorė: Dažnai spektaklis tikrai būna jau "išvaidintas". Bet juk būna ir 600 kartų, ir daugiau vaidinamų spektaklių... Nežinau. Greičiausiai vis dėlto lemia atsakas. Juk visados esi kažką įdėjęs į vaidmenį, o vieną dieną pajunti, kad to šiuolaikiško skambėjimo nebėra. Tada pasijunti kažkokia seniena. Taip buvo su Vaitkaus "Paskutiniaisiais". Juk savo laiku tai buvo "topinis" spektaklis, ir labai ilgai, gal dešimt metų, bet staiga pajutom, kad tos gedulingos gėlės - butaforinės, kad mes, tie jaunieji, persenę... Bet ir ne tai buvo svarbiausia. Tiesiog pasikeitė spektaklio skambėjimas žiūrovui. Pasitaiko, kad spektaklis perrepetuojamas iš naujo jį tarsi sušiuolaikinant, bet...

Režisierius: Na, dėl tų ilgalaikių spektaklių... kaip čia pasakius... Žinoma, pasitaiko fenomenų. Bet manęs, ko gero, visai nedžiugintų, jeigu mano spektaklis būtų vaidinamas 30 metų, kaip, tarkim, "Žaldokynė" ar "Šventežeris", kuriame pasikeitė kelios aktorių kartos. Aš nemanau, kad spektaklis tokiu atveju išlaiko viską, kas į jį buvo įdėta. Juk keičiasi laikas, kartos, keičiasi supratimas, aktorių vaidybos maniera, viskas kinta ir neišvengiamai sensta. Sensta ir spektakliai, kaip, beje, ir filmai. Senėjimo procesas spektakliui yra lygiai toks pat kaip žmogui, natūralus ir neišvengiamas. Todėl aš nesu linkęs "tempti" ligi trisdešimties metų... arba taip branginti spektaklį, perrepetuoti su nauja karta aktorių, ne, tada jau geriau statyti naują... Visada maniau, kad spektaklį reikia stabdyti ne tada, kai jis jau leidžiasi žemyn, o tada, kai jis pačiame žydėjime, kai pasiekia kulminaciją. Su "Heda Gabler" yra tam tikrų objektyvių priežasčių. Šiemet spektakliui sukanka penkeri metai. Pirmus trejus metus jis buvo vaidinamas labai intensyviai - įvairios gastrolės ir festivaliai, - o ketvirtuosius metus, atsiradus toje pačioje salėje "Tolimai šaliai", "Heda..." vaidinta tik pusantro mėnesio, šiemet - vėl tiek pat. Natūralu, kad su tokiom ilgom pauzėm jis ilgai negyvuos. Antra vertus, šiek tiek padeda 8 iš eilės vaidinami spektakliai. Taip yra dėl Ilgosios salės specifikos, kurioje dažnai kaitalioti dekoracijas tiesiog neįmanoma, šiuo atveju tenka kliautis vakarietiško teatro tradicija. Ten spektaklis rodomas kas vakarą (nemanau, kad tai gerai, nes tuomet nevalingai atsiranda aktorių automatizmas), o po mėnesio tiesiog nuimamas. Mes kasvakar vaidiname trumpesnįį laiką, ir tas intensyvumas pačiam spektakliui, manau, netgi į naudą... O jeigu pažvelgus atgal... Žinoma, iš pradžių buvo tas jaudulys, atsakomybė. Man tai buvo dviguba atsakomybė - kaip čia neapsiš... Kauno teatre, nes tai buvo pirmas mano spektaklis Kaune. O šiandien? Greičiausiai tiesiog smalsu po ištisų metų pertraukos pasižiūrėti, ar spektaklis dar gyvybingas, kaip jis, anot Jūratės, skamba šios dienos kontekste, kiek ten to karščio yra, ar jau mažiau? Kaip šiandien žiūrės žiūrovai? Tiesiog įdomu, ar spektaklis jau prie mirties, ar dar kapanojasi?..

Žiūrovas: Na, o jeigu paaiškės, kad "dar kapanojasi"? Kas tada?.. Net Ibseno tėvynainių spauda Tavo "Hedą Gabler" taikliai pavadino "belaike drama apie meilę". Tai didelis komplimentas režisieriui. Juk spektaklis neįrėmintas nei laiko, nei vietos, nei kitokios konkretizuotos būties. Jis labai keistai vaidinamas ir dar keisčiau sukonstruotas. Tai buvo spektaklis "į priekį"... O Jūratės vaidinama Heda, man rodos, yra visai ne moteris... Nesijuokit, šiaip ar taip, tai, ką ji daro, - neturi nieko bendra su fiziologija. Tai greičiau gryna besiplaikstanti idėja ar kažkoks niekam nepavaldus ugnies šuoras. Man Jūratės Heda - absoliučios nepriklausomybės ekvivalentas. Mes suprantam, kad dramaturgo valia Hedos Gabler amžius yra kitas, o ir Tu, Jūrate, sakai, kad aktorius sensta... Bet šiame spektaklyje artistės amžius tampa tiesiog nesvarbus... Tai kas gi tuomet sensta - nepriklausomybės ir konformizmo priešprieša? Ar pati laisvės idėja? Kas sensta, ir ką turėčiau atsakyti į ką tik skambinusios žurnalistės klausimą: "Kodėl nurašomas geriausias Kauno spektaklis?" Juk sklando gandai, kad tai Tavo, Gintarai, valia.

Režisierius: Niekas negali tęstis amžinybę.

Žiūrovas: Tai kol kas dar ne amžinybė, juo labiau kad spektaklis vaidinamas taip retai...

Režisierius: Būtent tos pertraukos ir yra kūrybiniam procesui labai nesveikos. Jeigu spektaklis vaidinamas kartą per metus, tegul ir dešimt vakarų iš eilės, vis tiek tai kada nors jį "papjaus"... O kad taip neatsitiktų, kad neatsirastų mirties kvapo, tai geriau...

Aktorė: Aš suprantu, tai tarsi apsidraudimas, kad nenurašytų tada, kai jis jau bus nebereikalingas, kad liktų bent gerumas širdy...

Režisierius: Taip sakant, protingas aktorius palieka sceną ne tada, kai jau nebegali vaidinti, o būtent pačiame žydėjime.

Aktorė: Mūsų dabar laukia išbandymas. Jeigu tai spektaklis "į priekį", tai tarsi turėtume pataikyti į šią dieną...

Jūratė Onaitytė (Heda Gabler) D. Matvejevo nuotr.

Režisierius: O ką aš žinau, kaip dabar publika reaguos. Aš atsimenu, kaip tas spektaklis augo. Beje, visai įdomi istorija: premjeroje dominavo moterys. Ir spauda rašė, ir aš sutinku, kad tai buvo keturių moterų spektaklis, vyrai joms lyg ir neprilygo. Po metų jau pamačiau pažangą, bet po dvejų metų Norvegijoje mane ištiko šokas gerąja prasme. Vyrai išaugo gal dešimčia galvų, moterys dar labiau, tada aš supratau, kad spektaklis gali važiuoti tolyn didžiausiu greičiu.

Aktorė: Kai pamačiau Javaičio nufilmuotą medžiagą, tai sunkiai galėjau žiūrėti. Man rodės, kad aš ten kaip kokia beprotė... lakstau... ir viskas be jokių niuansų. Tai buvo kažkas baisaus, aš ten tikrai nei moteris, nei vyras, o kažkokia lakstanti idėja, tokia neįvykusi, nesitaikstanti... O paskui įvyko lūžis, tam tikras savaiminis susiklausymas, atsirado ansamblis...

Režisierius: Taip ir turėjo būti, nes tai ne vieno protagonisto spektaklis, kai kiti teatlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Ansamblis turėjo atsirasti.

Aktorė: Mačiau Paryžiuje Strindbergo "Mirties šokį", kur dominuoja vienas aktorius, o kiti jam akompanuoja, tai nebuvo įdomu.

Žiūrovas: Taip, bet visuose Varno spektakliuose pagrindinis personažas būna ypatingai išcentruotas. Sąmoningai tai daro režisierius, ar ne, bet jis atriboja personažą nuo kitų veikėjų tam tikru atstumu, ir man tai yra įdomu, nes suvokiu tai kaip režisieriaus pasaulėjautą, galų gale kaip jo poziciją. Jūrate, Varno spektakliuose esi sukūrusi du visiškai skirtingus personažus: visiškai atsiribojusią, nežmogišką Hedą ir išpuoselėtą, moterišką, karališkos laikysenos Kristiną Menon O`Neillo "Gedulas tinka Elektrai". Ar pritartum, kad Tavo Heda Gabler gimė ne moterim?

Aktorė: Taip, ne moterimi, nes ji niekam nepriklauso. Heda... jinai - niekieno.

Režisierius: Osle viena žurnalistė imdama interviu manęs paklausė: "Ar jūsų Heda Gabler kada nors miegojo su vyru?" Ilgai pagalvojęs atsakiau: "Na, su aktore apie tai mes nesam kalbėję. Aš turiu jos paklausti. Manau, kad ne, bet paklausiu ir rytoj jums atsakysiu". Ir aš Jūratės paklausiau, ir ji atsakė...

Aktorė: Ne, ne... Ji tokio nerado. Dažniausiai savo vaidmenimis teigiu veržimąsi į meilę, o šiuo atveju - veržimąsi į absoliutą esant visiškai nepriklausomai. Heda nepriklausoma, nes ji neranda atitikmens, žmogaus, jo ar jos pavidalu, todėl ji nelaiminga. Ji juk nelaiminga!.. Man ji vaidenosi - aš jau esu sakiusi viename interviu - tokia skrajojanti be galvos, šiaudų prikimšta... Suknia su styrančiais iš visur šiaudais... ilga suknia ir vien šiaudų gniutulai... Tai toks, kaip aktoriai sako, "fantomas". Tokia ji man ir skrajojo, baisi, šiurpą kelianti, nemoteris...

Žiūrovas: Kaip keista - šiaudai... O man žiūrint magėjo lyginti su ugnimi. Tokia nevaldoma... Ir dar kažkoks vidinis motorėlis, tarsi dvasinis paspirtukas...

Režisierius: A! Paspirtukas!... 1998-aisiais nebuvo mūsų gyvenime jokių paspirtukų, nei pas mus, nei Vakaruose. Paspirtukas kaip suaugusiųjų žaislas, kaip transporto priemonė, kaip mada, atsirado 2000-aisiais. Kai mums spektakliui jo prireikė, nebuvo įmanoma gauti, staliai pagamino medinį... Mes jį sukūrėm anksčiau negu pramonė. O po pusantrų metų, kai atvažiavom į Norvegiją...

Aktorė: Norvegijoje, pasirodo, kas antras vaikas važinėja motoriniais paspirtukais. Kai žiūrovai mane pamatė įvažiuojant mūsiškiu archajišku paspirtuku, kilo tokia juoko banga, kad aš sutrikau, nesupratau, kas darosi...

Režisierius: Salė klykė!..

Aktorė: Taip, mes tada pataikėm į dešimtuką. Bet visa tai - buvo... Matai, ir paspirtukas jau buvo, ir ta mano pankiška šukuosena, ir batai, ir grimas...Viskas prieš penkerius metus atrodė įžūliai, šokiravo, o dabar galbūt reikėtų kažką keisti. Netgi mano batų aulai... juk aš dabar pati tokius nešioju... Baugu, kad visa tai gali "nesulošti"...

Žiūrovas: Ko gero, tas vaizdo šiuolaikiškumas tėra tik šelmiškas "suokalbis" su žiūrovu, o esmė - sąmoningas Hedos įvaizdžio atribojimas nuo greta "knibždančiųjų", pakankamai konservatyvios jos aplinkos.

Aktorė: Be abejo, tai išskirtinis personažas, ir aš nežinau, ką čia dar būtų galima sugalvoti, norint dabar kaip nors jį išsiskirti. Pažiūrėsime, ar šiandien žiūrovus šokiruos tas išskirtinumas.

Režisierius: Dabar nebešokiruos. Čia, kaip sakė Lorca: "Jei praeitų penkeri metai...". Jie praėjo...

Aktorė: Taip. Aš jau metus nebuvau kamerinėje salėje, kur viskas taip arti, jokio atstumo, reikia saugotis, kad neužmintum žiūrovui ant kojos.

Žiūrovas: Beje, ar kamerinė salė daro kokią nors įtaka spektaklio senėjimui, "nusidėvėjimui"?

Režisierius: Atvirkščiai! Būtent kamerinė erdvė labiau saugo spektaklį. Didžiojoje salėje laikui bėgant viskas paprastinama, o kamerinėje - nelabai supaprastinsi, nes tai yra taip arti, kad aktorius turi būti labai tikras...

Aktorė: Apskritai kiekviename spektaklyje reikia labai gerai jausti, kas šiuo metu dedasi už lango, kuo žmonės dabar kvėpuoja. Juk viskas yra svarbu: ar tai Naujieji metai, ar Gavėnia... Keletą dienų prieš spektaklį visuomet pasitikrini, ar gali virpėti, skambėti būtent tuo "dabar", juo labiau vaidinant kamerinėje salėje, kai aktoriui nepaliekamas joks savas laukas. Mane nuo žiūrovo skiria vos vienas metras, mūsų laukai susilieja, ir jis nebegali būti vien pasyviu stebėtoju, o aš - vaidintoja. Tai yra dviguba atsakomybė. Nors iš esmės taip yra visada, kad ir vaidinant paskutiniame Koršunovo spektaklyje. Tas pasitikrinimo jausmas šiuo metu man labai paaštrėjęs, aš tai pastebiu. Nes juk vienaip yra vaidinti Duisburge, kitaip - Zalcburge, trečiaip - Miunchene, o Vilniuje dar kitaip. Neslepiu, tas grynas tvinksintis nervas vaidinant prieš savuosius yra pats aštriausias. Bet išvažiavus juk irgi kankiniesi, ieškai. Atsimenu, Ciuriche galvojau, kas galėtų juos sujaudinti? Gražuolis miestas ant ežero kranto, rodos, ko jie turėtų nervintis, kas būtų adekvatu mums, lietuviams? Valdžios troškulys?.. Ir taip visados, kankiniesi ir bandai visais apnuogintais nervais pajusti, išgirsti... Išvažiavusi aš žiūriu televiziją, nors mažai ką ten suprantu, važinėju troleibusais, vaikštau gatvėmis, aš juos seku. Lygiai taip pat dabar ruošiuosi Hedai. Man įdomu, kas į spektaklį ateis, kitaip tariant, kas jie, tie ateisiantieji, yra šiandien? O jeigu tokių atsakymų mes nebeieškom, vadinasi, tiesiog artėja spektaklio senatvė...

Žiūrovas: Jeigu pajusi tokį artėjimą, Tau bus lengviau atsisveikinti su spektakliu?

Aktorė: Taip, nes prievartauti...

Režisierius: Žinoma, jeigu spektaklis paseno, nėra ko jo gailėti. Dabar ir paaiškės...

Aktorė: Dar laukia repeticijos, susiklausymo pasitikrinimas, o paskui ateis žiūrovas ir taps aišku, ar mūsų nervas atitinka žiūrovo nervą, ar spektaklis skamba.

Žiūrovas: O jeigu nesuskambės...

Aktorė: Tai aš taip pat būsiu kalta. Mes kalti...

Režisierius: Ne kalti ar nekalti.... Galbūt jis jau tikrai paseno. Tada po paskutiniojo ramiai išgersim vyno ir suplosim rankom.

Aktorė: Taip, su "Heda..." mes turėjom daug gražių švenčių...

Režisierius: O šventes, kaip sako viena mūsų kolegė, reikia švęsti...

Taip, šventes reikia švęsti... Bet kol nepakelta atsisveikinimo taurė, noriu labai paprašyti: "Nenurašykite "Hedos Gabler", spektaklis gyvas". Labai prašau, tebus tai mano noras - žiūrovo!..