Pirmasis

"Metų" pradžiamokslis

Eimuntas Nekrošius interpretuoja Donelaitį

Audronis Liuga

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Dar niekada Eimuntas Nekrošius taip nerizikavo rinkdamasis literatūrinę medžiagą, aktorių ansamblį, išraiškos priemones, kaip statydamas Kristijono Donelaičio "Metus". Tiesa, pasirinko neprofesionalą Hamleto vaidmeniui, tačiau "Metų" rizika kitokio pobūdžio. Pirmiausia - tai teatre neįsivaizduojama literatūra. Antra - Nekrošiaus akistata su lietuvių literatūros klasika. Ir ne šiaip klasika, o chrestomatiškiausiu jos kūriniu, nuo kurio atsiradimo praėję trys šimtmečiai prilygsta šviesmečiams. Kaip juos įveikti, sukuriant įtaigų dabarties ir praeities ryšį? Tai buvo bene didžiausias iššūkis režisieriui ir visai jo komandai. Neabejota, kad iš Donelaičio teksto spektaklyje liks tik fragmentai. Nerimą kėlė ne pagarbos klasikai stoka, o tai, ar įtikins jos sceninė motyvacija ir dramaturgija, kurios nerasi Donelaičio poemoje? Ar pavyks tai padaryti su itin jaunu aktorių ansambliu, kurio amžiaus vidurkis ir teatrinė patirtis bene mažiausi iš visų pastarojo dešimtmečio Nekrošiaus spektaklių?

Visą "Metų" projektą Nekrošius padalijo į dvi dalis. Pirmosios dalies "Pradžia. K. Donelaitis. Metai" (apimančios "Pavasario džiaugsmus" ir "Rudenio vargus") repeticijos truko beveik metus, o spektaklis išleistas ramiai, be sutrikimų. Nors šįkart vien jo trukmė perkopė Nekrošiui jau įprastą keturių valandų ribą, spektaklis išėjo stebėtinai veržlus ir jaunatviškas, kupinas sveiko humoro ir skaidriai elegiškas. Po monumentalių ir sunkiasvorių Williamo Shakespeare`o pastatymų tai atrodo kaip apsivalymas, bandymas grįžti į pradžią, kartu suvokiant, jog sugrįžti nebeįmanoma.

Prieš pradėdamas repetuoti "Metus" režisierius kalbėjo, jog jam svarbu "pažvelgus į tą archaiką pastebėti jausmų pokyčius". Galvojo "viską atitraukti gal tris, keturis šimtus metų atgal, kažką išstumiant į priekį", norėdamas "sukurti tokią praeities sistemą, kuri būtų įtikinama". Kurdamas "įtikinamą praeities sistemą", Nekrošius atsisakė būrų ir ponų charakterių, chrestomatinių ano laiko paveikslų ir rūstaus baudžiavos kolorito, kokį įsivaizduojame skaitydami šį kūrinį. Nukėlė jį nuo chrestomatinių tautiškumo koturnų ir pabandė apčiuopti praeitį kaip tą žmogaus širdies ritmu po žeme plakantį šaltinį, kurio spektaklyje ieško visi personažai. Gal kai kam tokia "praeities sistema" pasirodys neverta mūsų didžiojo literatūros dainiaus, tačiau spektaklio kūrėjai įtikinamai pademonstravo, kaip šiandien galima suprasti "Metus" ir patį Donelaitį, apie kurį žinome labai mažai.

Iškalbingas pirmasis spektaklio pavadinimo žodis - pradžia. Donelaičio "Metai" vadinami lietuvių literatūros lopšiu. Nekrošius ir pavaizdavo tą "lopšį", dar nepastatytą ant klasikos postamento. Kai meninis žodis dar nebuvo kultūros simboliu ir gimė iš poreikio nuskaidrinti žmogaus prigimtį, jį gydyti, mokyti gyventi bei išreikšti jausmus. Pirmapradė žodžio paskirtis yra šios "Metų" interpretacijos išeities taškas. Tokiam žodžiui reikalingas tiesioginis adresatas. Ir chrestomatiniai Donelaičio būrai paverčiami ką tik lopšį palikusiais vaikais, galinčiais stebėtis, džiaugtis ir krėsti "štukas". Per vaikišką pasaulėjautą perteikti pirmapradę tautos prigimtį, kurią ir šiandien jaučiame kaip neužgyjančią savo žaizdą, - pagrindinis spektaklio kūrėjų užmojis. Jis pareikštas jau spektaklio įžangoje - įspūdingai paprastai perskaitytoje pirmoje "Metų" eilutėje. Kai pavasarinio siautulio apimtas vaikas užsižaidžia, prasiskelia galvą į stik- lo-ledo gabalą ir gydomas iš skausmo rėkia, jam nuraminti rodoma saulelė, kuri "atkopdama budino svietą"...

Pradžia - ir autobiografinė. Spektaklio įvaizdžiai lipdomi tarsi iš vaikystės prisiminimų, jie išpurtomi kaip tie pavasarį prie kūno prilipę marškiniai, ir tada pasidaro lengviau kvėpuoti. Bene pirmą kartą Nekrošius sau leidžia kvėpuoti visais plaučiais ir patirti iš to malonumą, nes gražiausios gyvenimo akimirkos, kaip ir pavasario džiaugsmai, greitai baigiasi, rudeniop kvėpuoti darosi sunkiau, pradeda diegti širdį...

Pradžia turi dar ir kitokią reikšmę. "Metų" repeticijos prasidėjo po Nekrošiaus pamokų jo studijai atrinktiems jauniems, dar tik pradedantiems aktoriams. Iš jų buvo imtasi formuoti "Metų" ansamblį. Tose pamokose bandyta apčiuopti teatrinės kūrybos abėcėlę, paprasčiausias jos formas. Vėliau ši kūrybos pradžiamokslio idėja peraugo į "Metų" sumanymą, kuriame, apnuoginant patį darbo procesą, iš paprasčiausių teatro raidžių dėliojami žodžiai, sakiniai.

Spektaklio erdvė - be konkretaus laiko ir geografijos. Tai lyg savotiškos dirbtuvės, kuriose viską galima čia pat sukurti ir pavaizduoti. Dirbtuvių atmosfera išreikšta spektaklio scenografijoje - šviežiai nuobliuoti mediniai suolai, kėdės, stalas, durys ir plytos lyg atkeliavę iš "Meno forto" repeticijų salės ir jos prieangių. Visi šie daiktai rutuliojantis veiksmui atliks savotiškas dirbtuvių įrankių funkcijas sceniniams įvaizdžiams kurti. Vienintelis fiksuotas scenovaizdžio objektas - virš aktorių galvų pakibęs sudžiūvusios velėnos kvadratas, tarsi jungiantis žemės grumstą ir dangaus skliautą (dailininkas Marius Nekrošius). "Metų" scenografinė kompozicija panaši į "Hamleto": toks pat nestabilus ir nuolat kintantis daiktų - kėdžių, suolų, stalų - išdėstymas, kurį įrėmina vienas objektas ("Hamlete" tai buvo virš aktorių pakibęs pjūklo diskas). Tačiau aiškiai skiriasi abiejų spektaklių medžiagos - "Hamleto" metalinį šaltį pakeitė šiltos medžio faktūros.

iliustracija
Salvijus Trepulis ir Vaidas Vilius
D. Matvejevo nuotr.

Nekrošius renčia savo "Metus" iš paprasčiausių etiudų, naudojamų kaip tos avanscenos kraštuose išdėliotos plytos. Jie iš Donelaičio poemos vaizdinių srauto padeda formuoti miniatiūrinius siužetus. Pavasariniai - trapūs ir dužūs kaip ta saulėje spindinti stiklo-ledo šukė ar šaltinio srovenimas. Rudeniniai - sunkūs kaip seno žmogaus alsavimas ar dejonės. Kartais įvaizdis sukuriamas vien iš teksto detalės, apibendrinančios scenos visumą. Etiudų kūrimo proceso demonstravimas nėra savitikslis, jis padeda surasti įtikinamą įvaizdžio motyvaciją, aktoriui ištarti Donelaičio hegzametro tekstą kaip savo žodžius. Tam atiduodama ypač daug jėgų ir sceninio laiko. Įvaizdžio kūrimas tampa sunkiu darbu aktoriams ir savotišku nuotykiu žiūrovams. Kartais nuotykis prailgsta laukiant jau nujaučiamo rezultato. Tačiau laukimą atperka momentai, kai emocinės įvaizdžių prasmės staiga sužiba tarsi ką tik sudaužytas stiklas.

Štai galvos trauma pasibaigusius pirmus pavasario džiaugsmus pratęsia kita to paties vaiko (Vaidas Vilius) "štuka" - pamatęs su kibirais pasirodžiusią savo bendraamžę (Diana Gancevskaitė), jis pusnuogis vaizduoja lakštingalą. Pirmas dar nesuvokiamo jausmo antplūdis verčia iš paskutiniųjų kovoti su šalčiu. Sušalusi lakštingala vėl tampa vaiku, atšildomu jam tėviškai iškaršiant kailį. Šiose viena kitą pratęsiančiose scenose - visa ankstyvo pavasario jausmų paletė. Vėliau ją plėtos gandro atskridimo-gimimo šventė, kai ant rankų sudžiaustyti šlapi skalbiniai kaip pirmoji gėda talžys gandrą sveikinančios skalbėjos (Rasa Kulytė) veidą. O šaltinio ieškojimą tarp "savo nugarą rėdančios" žemės ir jaunatviško žmogaus širdies plakimo užbaigs pirmi jos diegliai, ženklinantys pavasario pabaigą. Pavasarinio šalčio ir vaikiškos ligos motyvą pratęs rudens įžanga, tačiau čia bus vaizduojama jau kita liga. Jai gydyti ir sušilti surinktos pliauskelės taps pirmų šalnų pakąstais lapais, tarp kurių šokamas rudeninės vienatvės ir susitaikymo valsas.

Iš tokių asociatyvių jungčių kuriama Nekrošiaus "Metų" dramaturgija. Šįkart jai ypač talkina Mindaugo Urbaičio muzika. Tiesa, ir anksčiau Nekrošiaus spektakliuose muzika atlikdavo svarbų vaidmenį, tačiau dabar, kai siužetines peripetijas pakeitė emocijų mozaika, jas labiau negu bet kada jungia muzikiniai leitmotyvai. Muzikinių variacijų amplitudė plati - nuo veržlaus orkestrinio instrumentų gausmo iki nostalgiškos akordeono melodijos arba elegiškų pianino garsų. Taip pat, matyt, ne be Nekrošiaus teatrinės klausos įvesti varinių instrumentų garsai, išgaunami ne tik juos pučiant, bet ir įtrinant - tada jie čiulba lyg paukščiai arba rauda kaip žmonės.

Šiame gamtos ir žmogaus transformacijų įelektrintame lauke gimsta pagrindinė spektaklio istorija. Tai Kūrėjo likimo drama, kurią įkūnija aktoriaus Salvijaus Trepulio kuriamo jauno protagonisto-pasakotojo paveikslas. Jam kurti panaudoti paties Donelaičio biografijos faktai. Ne tik lietuviškas raštas, bet ir kunigystė, parapijos orkestro subūrimas, bažnyčios statyba, domėjimasis teleskopais ir net stiklų šlifavimas, - visa tai tampa autentiška įvaizdžio medžiaga. Todėl S. Trepulio personažas nėra aiškiai įvardytas - jis yra ir mokytojas, ir kunigas, ir kūrėjas. Jis suburia ir gano, gydo ir moko savo mažą bendruomenę kaip išblaškytas aveles. Rūpinasi kiekvienu kaip savo vaiku ir žvelgia į kiekvieną kaip į savo kūrinį. Daro tai iš pašaukimo ir su įkvėpimu, kuris jam suteikia džiaugsmo ir skausmo, šviesiausių akimirkų ir nusivylimo kartėlio. "Skauda!" - šis žodis, kurio nėra Donelaičio tekste, tampa protagonisto vaidmens leitmotyvu. Jis galėjo atsirasti tik dabar, žvelgiant į tekstą ir jo autoriaus darbų likimą iš laiko perspektyvos. Aktoriaus lūpose šis žodis tampa ir džiaugsmingu kūrybos pradžios šūksniu, ir nevilties dėl praėjusios jaunystės, išdraskyto gyvenimo aimana.

Spektaklio vertikalė - paskutinė pavasario scena, vaizduojanti kūrybos aktą. Prie jos artėjama nuo liepto scenos, kai protagonistas lyg koks Nojus perkelia savo bendruomenę per pavasarį patvinusį upelį. Perėjimas arba pernešimas lieptu tampa savitu kiekvieno žygdarbiu, už kurį esi pasveikinamas ir vaišinamas čia pat kepamais blynais. Blynų šventė įkvepia darbui. Jį netikėtai sustabdo gedulinga laidotuvių eisena - atvelkamas parapijietis, iš bado lendantis po velėna. Šįkart kunigu tapęs S. Trepulio herojus, užuot laidojęs, kelia "iš mirusiųjų" tinginį. Bet už tai pats vos ne iki mirties sumušamas. Tada ir pasigirsta pirmasis "skauda!", kuris pereina į įkvėpimo šokį ir skrydį iš aukštybių nuleistose supuoklėse. Iš paukščio skrydžio gaudydamas jam paduodamas plytas, kunigas-kūrėjas stato kažką didinga. Jis ir yra tas "gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams", kuris "nei verkdams irgi dejuodams skambina dangų". Ir jo "skambinimas" suvienija ant žemės likusią bendruomenę. Bet skrydis trunka trumpai kaip pavasarinis žydėjimas. Jam pasibaigus ateina nuovargis, o pirmi širdies diegliai pranašauja rudens pradžią.

iliustracija
Scena iš spektaklio
D. Matvejevo nuotr.

Rudens įžangoje skausmingas, užspaudžiantis gerklę monologas paliekant namus ir atsisveikinant su saulele, kuri "atsitraukdama ritas", peraugs į antrąjį "skauda!". Jis prasiverš spektaklio finale, kai herojaus suburtas pučiamųjų orkestrėlis iš suplėšytų jo knygos puslapių bandys išgauti primityvią muzikinę natą. Ir jis, surikęs iš skausmo, kūnu užguls avanscenos krašto link stumiamą knygą. Tada skaudės dėl išdraskyto kaip tos knygos lapai gyvenimo. Skaudės ir dėl praėjusios jaunystės, gražiausių gyvenimo metų, kurie, kaip tos ant juodos "mirties staltiesės" kalamos pliauskelės, pabirs nuo stipraus truktelėjimo...

Tačiau rudenį ne vien "giltinė rodos", tada vyksta ir smagių dalykų. Pavyzdžiui, vestuvės. Seniai, gal nuo "Nosies" laikų, matėme Nekrošių taip besišypsantį. Dar pirmoje spektaklio dalyje per patį pavasario įkarštį iš kažkur atsiranda scena, pavadinta "Ak, Adom". Donelaičio tekste - tai laisvas biblinio siužeto atpasakojimas. Nekrošius jį paverčia šmaikščia šeimynine scenele, kurioje Kęstučio Jakšto vyras bando pirmą kartą išreikšti jausmus nuotakai (Žemyna Ašmontaitė), ją primityviai pavaizduodamas ir už tokią kūrybą gaudamas į kailį. Paraudojusi nuotaka-akordeonistė puola sotintis prie vestuvių stalo. Naivi pirmosios nuodėmės užuomina rudens dalyje perauga į kone apokaliptinį regėjimą vestuvių atomazgoje. Bet prieš tai dar bus nuotakų turgus, ženklinantis rudens linksmybių pradžią. Šitaip plėtojama vestuvių tema - dar vienas pavyzdys, kaip spektaklio dramaturgija kuriama remiantis ne siužetine fabula, o asociatyvių leitmotyvų principu.

Nuotakų turgus - žanrinis perliukas. Vos kelių štrichų pakanka nužymėti nuotakos belaukiančio jaunikio - kumelės pirklio - nuotaikas, merginų-kumelių ir jų pardavėjų charakterius, o pats sandoris virsta mažu spektakliu, kurio finale nuotaka pati užsikaria jaunikiui ant kaklo. Pirmas disonansas vestuvių scenoje suskamba kitame epizode, kai išbadėjęs P. Budrio vestuvininkas pasakodamas nebūtas apsirijimo istorijas vagia svetimą valgį. Bet čia pat susigraudina lyg atsiprašydamas už įgimtą ydą. Pavasarinio bado pasikartojimas rudenį tarsi liudija, jog visos pastangos perniek, ir dabar S. Trepulio herojus ne užsidegęs, o svyrančiomis rankomis bando kelti "neprietelių". Šįkart jau tenka kelti jį patį, ir tai padaro lyg iš pavasario atklydusi naivi Madonos (Aušra Pukelytė) vizija. Jos pabučiavimas taps šviesiausiu prisiminimu prieš finalinį "mirties staltiesės" regėjimą.

Nekrošiaus "Metuose" juntamos sąsajos su ankstesniu jo teatru. Bene glaudžiausias ryšys su "Ilga kaip šimtmečiai diena". Panašūs abiejų spektaklių estetiniai sprendimai ir etinė protagonistų motyvacija. Savarankiška, iš asociatyvių leitmotyvų kuriama sceninė dramaturgija, tuščioje erdvėje gimstantys įvaizdžiai, apnuogintas jų kūrimo procesas, - visos šios priemonės buvo išbandytos jau tada. Be to, pagrindinis "Metų" herojus primena savo pirmtaką Jedigėjų, bergždžiai bandžiusį išsaugoti nykstančią Aralo jūrą, savos bendruomenės tradicijas ir vertybes. Yra net bendrų vaizdinių asociacijų. Tačiau akivaizdūs ir abiejų spektaklių skirtumai, demonstruojantys, kaip skiriasi anas iš šiandienis Nekrošiaus teatras.

"Ilga kaip šimtmečiai diena" buvo draminis epas, kuriame žmogus, nors ir priklausė nuo jam nepavaldžių istorijos ir gamtos jėgų, tačiau pats formavo savo gyvenimą, o kartu ir dramatinę spektaklio fabulą. "Metuose" Nekrošius kuria ne dramą, o metų ir žmogaus ciklų kaitos misteriją. Ne žmonių veiksmai, o gamtos jėgos tampa spektaklio varomąja jėga. Nuo jų priklauso žmonių poelgiai ir jausmai. Žmogaus ir gamtos transformacija įgauna tokį pagreitį, kad išnyksta vientisi personažai, juos keičia veikėjų ansamblis, kuriantis savotišką šių transformacijų energetiką. Aktorių vaidyba daugiausia remiasi choreografijos, muzikos elementais, padedančiais pasiekti maksimalios įvaizdžio įtampos. Čia pat kuriamus ir naikinamus įvaizdžius užpildo trumpalaikiai pojūčiai ir refleksijos, išreiškiančios patį žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą.

Visa tai jau nebepriklauso nuo literatūrinės medžiagos pobūdžio. Antai dar "Trijose seseryse" Nekrošius pavaizdavo jaunutes seseris kaip pirmus pavasario paukščius, kurie rudeniop išeikvodavo visą savo jaunystės energiją ir žavesį. Ta pati žmogaus priklausomybės nuo gamtos idėja plėtojama ir "Metuose", šįkart dar radikaliau transformuojant aktoriaus sceninį egzistavimą bei patį įvaizdžio kūrimą. Neapsieta ir be Shakespeare`o pastatymų patirties, kur nežmogiškos jėgos, atstovaujančios gyvenimo pradams, valdė žmonių likimus, o vaidmens kūrimas darėsi panašus į aktoriaus grumtynes su šiomis jėgomis. Nekrošiaus teatre gyvenimo pradai kuo toliau, tuo labiau naikina autonomišką personažą. Žmogaus susidūrimas su jais tampa panašus į tą vėtros blaškomos skiedros istoriją, anapus kurios "triukšmo ir įniršio" lieka tik prisiminimas apie pradžią.