Pirmasis

Ne tik baletas

"Carmina burana" Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
Scena iš spektaklio "Carmina burana"
M. Raškovskio nuotr.

Pastaraisiais metais Lietuvos nacionalinė baleto trupė vis daugiau investuoja į įdomių XX a. I pusės bei šiuolaikine muzika pagrįstų spektaklių pastatymą. 2000-aisiais pirmą kartą Lietuvos baleto istorijoje pastatytas Igorio Stravinskio "Šventasis pavasaris", "Kontrastai" pagal Sergejaus Prokofjevo muziką, vėliau repertuaro atnaujinimui pasirinktas "Sizifas", sukurtas pagal Franciso Poulenco muziką, šį sezoną rodomas ir specialiai mūsų baleto scenai sukurtas Mindaugo Urbaičio "Acid City", o vasario 21, 22 bei kovo 5 dienomis rodoma premjera - Carlo Orffo "Carmina burana" pastatymas.

Šio įdomaus kompozitoriaus pavardė šiuolaikinio Lietuvos teatro peizaže nėra dažna, bet nėra ir visiškai nežinoma. Puikią C. Orffo operą "Gudruolė" prieš kelerius metus buvo parengęs režisierius Jonas Vaitkus su savo studentais, o savą choreografinę "Carmina Burana" versiją Klaipėdos muzikiniame teatre buvo sukūręs Jurijus Smoriginas.

Baletą tradiciškai patikėta kurti svečiui - kinų choreografui Xin Peng Wangui, dirbančiam Vokietijoje ir jau pažįstamam Lietuvos baleto trupe: iš "Šventojo pavasario" bei "Kontrastų". Šiedu kažkaip tyliai ėmė ir išbluko; o netekęs kompanjono kuriam laikui buvo "išnykęs" ir "Pavasaris". Džiugu, kad naujoji vienaveiksmė "Carmina burana" suteikia galimybę vėl matyti šį ir muzikiniu, ir choreografiniu, ir vaizdiniu požiūriu įdomų Xin Peng Wango veikalą. Visus šiuos spektaklius kinų menininkui Lietuvoje pastatyti padėjo buvusi Operos ir baleto teatro balerina Jolanta Valeikaitė.

Atgaivinto "Šventojo pavasario" spektakliai nudžiugino nauju šokėjos Rasos Taučiūtės vaidmeniu - priešpremjerinėje peržiūroje su žiūrovais ir antrojoje premjeroje ji šoko Auką. Pirmuosiuose spektaklio epizoduose R. Taučiūtė atkreipė dėmesį jautriais bundančių jausmų proveržiais, o finale - maksimalistiška, fiziškai apčiuopiama šokio aukos jėga.

"Carmina burana" į sceną vėl "išvedė" ne tik "Šventąjį pavasarį", bet ir beveik visus Nacionalinio operos ir baleto artistus - baleto trupę, chorą ir tris operos solistus. Tai sinkretinis šokio, muzikos, vokalo bei vaizdo kūrinys, leidžiantis 50 minučių mėgautis įvairiomis turtingomis muzikinėmis, vokalinėmis, plastinėmis bei vizualinėmis faktūromis.

Paties kompozitoriaus atrinkti dvidešimt trys XI-XIII a. eilėraščiai telkiami ties sąlygiškai dominuojančiu pasaulio valdovės Fortūnos motyvu, bet spektaklyje nėra nuoseklaus siužeto bei įprastinių, per visą veiksmą jame dalyvaujančių personažų. Melodijų bei muzikinių motyvų kaita įpareigoja kurti dinamišką, spalvingą reginį, kuriame masiniai šokiai jungiami su duetais, solo epizodais bei režisūrinėmis mizanscenomis.

Spektaklio režisūrą sustiprina ir papildo įspūdinga Adomo Jacovskio scenografija. Kaip ir daugelyje šio dailininko darbų teatrui, pasirinktas vienas stambus, bet taiklus vaizdinis akcentas - įstrižai nupjauta trikampė prizmė, kurioje "susodintos" penkiolika rūsčių, apibendrintos, ekspresyvios plastinės formos lietuvių liaudies skulptūras primenančių stovylų su knygomis - didelėmis akimis ir pražiotomis burnomis jos nebyliai talkina abipus scenos išsidėsčiusiam chorui. Aštrus trikampis prizmės pjūvio kontūras, išryškinamas apšvietimo, suteikia scenovaizdžiui stiprią prasminę dominantę. Spektaklio pradžioje ši konstrukcija nustumiama gilyn, pabaigoje - priartinama, šitaip suteikiant spektakliui porą monumentalios, globalinės "choreografijos" štrichų. Papildomų vaizdinių efektų pastatymui suteikia gigantiškas šilkinis audeklas, jautriais raibuliais apgobiantis ir vėliau atidengiantis šokėjus, taip pat - lengvos šilkinės skraistės, naudojamos kai kuriuose spektaklio epizoduose.

Režisūrinis krūvis tenka ir keliems antraeiliams personažams - trims angelams, suvyniojantiems ir iškilmingai išnešantiems tai švelniai žydros, tai grėsmingai violetinės spalvos dangaus skliautu akimirką buvusį audinį, taip pat vienuolei su dideliu gobtuvu bei tipiškai viduramžiškais ilganosiais batais - šių herojų dėka spektaklis įgauna nežymių humoristinių intonacijų. Režisūrai talkina ir butaforinės detalės bei daiktai, kurie suteikia spektakliui papildomų faktūrų, skatina galvoti apie filosofines sumanymo potekstes. Smėlio laikrodis, kuriuo mosuoja Fortūna, žinoma, drauge yra ir "memento mori" signalas; kur kas sunkiau įkandamos dviračio, kuriuo į sceną įrieda Raimundo Maskaliūno kuriamas spalvomis prekiaujantis pardavėjas, reikšmės - jei kokiu nors paspirtuku į savo žūties vietą įvažiuotų ir "Šventojo pavasario" auka, galima būtų teigti, kad tai - vizitinė Xin Peng Wango kortelė, nes "Kontrastuose" po sceną triratuku važinėjo ir balionėliais dalijosi mieli balti vaikučiai. Šiaip ar taip, dviratis, atrodo, taps bene populiariausiu spektaklio akcentu, nes jam įriedėjus į sceną pritariamai suošė abiejų premjerinių spektaklių žiūrovai.

iliustracija
Scena iš spektaklio "Carmina burana"
M. Raškovskio nuotr.

Choreografiniame "Carmina burana" audinyje daug vietos skirta masiniams šokiams, kurie sukurti gana išradingai, pasitelkiant ir kompozicinę, ir erdvinę fantaziją, kurią Xin Peng Wangas parodė ir ankstesniuose savo darbuose. Pasitelkiamos didelės, dažnai viena prieš kitą judančios masės, šokėjai grupuojami eilėmis, linijomis, įstrižainėmis, nemaža čia ir šuolių bei akrobatikos elementų. Choreografo sumanymas iš artistų reikalauja ir darnos pojūčio, ir individualių plastinių išraiškų. Šiuo požiūriu artistai palieka neblogą įspūdį; sugeba sudominti ne tik šokdami drauge, bet ir atskirai. Emocingumu, savitai traktuojamomis judesių formomis iš minios išsiskiria Rūta Kudžmaitė, Laima Petersonaitė, Ilva Juodpusytė, Eligijus Butkus, Igoris Zaripovas, Andrius Žužalkinas, Aurelijus Daraškevičius - juos tiesiog įdomu stebėti; tačiau ir kiti artistai užsidegę dalyvauja spektaklyje. Kol kas stinga judesių sinchroniškumo - jis priklausys nuo tolesnio šio spektaklio gyvavimo - dažnumo, repetitorių darbo ir pačių artistų požiūrio į naująjį spektaklį.

Spektaklyje dalyvauja ir baleto solistai, tačiau jų vaidmuo čia kur kas menkesnis. Abu premjeriniai spektakliai parodė, kad kol kas parengta tik viena atlikėjų sudėtis - iš 9 spektaklyje dalyvaujančių solistų pamaina gali džiaugtis tik dvi balerinos: Apskrudusią gulbę pakaitomis šoks Kristina Kanišauskaitė ir Anastasija Kolegova, "Meilės rūmų" dueto solistės bus Olga Konošenko ir Miki Hamanaka. Toks vaidmenų skirstymo būdas spektaklį daro gana pažeidžiamą, priklausomą nuo vieno kurio artisto atsitiktinės ligos ar traumos.

Solistai puošia spektaklį, o jų numeriai, sukurti remiantis neoklasikinio šokio estetika, praturtina ir choreografinę "Carmina burana" partitūrą. Pirmoji scenoje pasirodo Rasa Taučiūtė, įkūnijanti Fortūną - artistė kuria valdingos, plačiais mostais savo valią diktuojančios abstrakcijos įvaizdį. Lyriški peterburgietės šokėjos Julijos Repet ir Nerijaus Juškos duetai "Pavasaryje" - solistų judesiai sklandūs, tikslūs, tik juose ateityje turėtų atsirasti kiek daugiau muzikalumo ir poezijos. Nepakartojamą solo atlieka nuo šio sezono pradžios Vilniuje dirbantis Takasis Aokis - jo judesiai efektingai pastatytame "Smuklės" epizode žaibiškai greiti ir akrobatiškai tikslūs. Apskrudusią gulbę pirmoje premjeroje šoko Kristina Kanišauskaitė - dainingi, muzikalūs jos mostai išmoningai suderinti su konvulsyviomis, laužytomis linijomis. Negalima nepastebėti per keletą mėnesių mūsų teatro primabalerina tapusios Anastasijos Kolegovos, kuri Gulbės partiją atliko antroje premjeroje, - jos pozų linijos gana iškalbingos, o iš po nudraskytų "plunksnų" pasirodęs kūnas stebina lankstumu. Mažiau spalvingas pasirodė Aleksandro Molodovo personažas - "Aš esu abatas", užtat džiugino Olgos Konošenko ir Aurimo Paulausko scenos "Meilės rūmuose" - ir jų solo epizodai, ir duetai pasižymėjo niuansuotomis išraiškomis bei judesių kantilena. Grakščiai antroje premjeroje šiame duete pasirodė Miki Hamanaka - jos judesiai traukė akį muzikalumu ir tikslumu.

Nemažai reljefiškumo spektakliui suteikė kostiumai, kurių autorius - prancūzas Jerome`as Kaplanas. Jam teko sukurti daugiau nei šimtą aprėdų chorui, baleto artistams, operos ir baleto solistams. Dailininkas naudojo sodrias, gilias ir ryškias spalvas, "Pavasario" bei "Spalvų pardavėjo" šokėjų grupėms parinko lengvus pastelinius tonus. Sumanymas derinti lengvai krentančias, žvilgančias medžiagas ir sunkesnius nertus audinius įdomus - toks sprendimas tiko statiškiems operos solistams, o vyriškiems baleto herojams suteikė viduramžiškos, riteriškų šarvų grandijas primenančios dvasios. Tačiau kai kurie drabužių elementai apsunkino šokėjų judesius, šiek tiek deformavo jų figūras (ypač skirtingų audinių detalės aplink solisčių liemenis), o sudėtingi siluetai neleido iki galo atsiskleisti ir choreografiniams sumanymams - tą galima pasakyti apie "Meilės rūmų" solistės plačiakelnį kombinezoną.

Daug įtaigumo spektakliui suteikia apšvietimas (šviesų dailininkas Levas Kleinas) - intensyvus, dramatiškas, o kartais paslaptingai niuansuotas.

"Carmina burana" vadinti baleto spektakliu nebūtų visai tikslu - tai bendras viso teatro kūrybinių pajėgų kūrinys, kuriam energingai vadovauja dirigentas Liutauras Balčiūnas, atskleisdamas turiningą Carlo Orffo muzikos grožį. Įdomu bus laukti kitų Lietuvos nacionalinio baleto premjerų - kitaip nei artimiausi operos pastatymai, jos kol kas laikomos paslaptyje.