Keramikos stabai

Gvidas Raudonius. "Regiu". 2002 m. S. Platūkio nuotr.

Taikomosios dailės galerijoje veikė dailininko Gvido Raudoniaus keramikos kūrinių paroda. Parodos lankytojams susidaro palanki galimybė susipažinti su pačia naujausia pastarųjų metų keramiko kūryba. Paroda nėra gausi - viso labo kokie septyni lipdiniai, tačiau nemaži, kiekvienas siekia apie du metrus aukščio. Menininkui tarsi rūpėjo ne atskirti kiekvieną kūrinį kaip individualų objektą, bet veikiau jungti, sintetinti eksponatus į vientisą darinį. Raudonius puikiai suderino galerijos erdvę, apšvietimą ir darbų dydį. Taigi parodoje siekta erdviškumo, neperkraunant galerijos interjero kūriniais, paliekant vietos žiūrovo minčiai. Lipdiniai eksponuojami prietemoje, dirbtinai juos apšviečiant iš išorės arba iš vidaus - svarbu ne vien kūrinys, bet ir jį supanti erdvė bei šviesa. Kūrinių dydis suteikia paveikumo - vieniši stabai (beje, paroda ir vadinasi "Stabai") išnyra iš tamsos, iš nežinios.

Parodoje išsiskiria darbas "Regiu", susidedantis iš dviejų plytos formos molio gabalų, kuriose nulipdytos vienodo dydžio ir formos akys. Šis kūrinys pasižymi horizontalumu, o visi likusieji darbai yra išskirtinai vertikalios, gana paprastos, apibendrintos, monumentalios struktūros. Vis dėlto "Regiu" neiškrenta iš visos parodos konteksto, o veikiau suteikia tam tikros įtampos, stiprybės - tai tarsi asmeniškas kūrėjo žvilgsnis į savo darbą.

Kaip jau minėta, parodos pavadinimas - "Stabai". Kodėl visa tai taip pavadinta? Primenu, jog šios parodos kontekste žodis "stabas" neturi nieko bendra su pagonybės ar stabmeldystės tradicijomis, be to, stabas nepriešinamas krikščionybei ir panašiai. G. Raudoniui stabas - tai veikiau tobulas plastinis darinys, tarsi apibendrintas bokšto ar stulpo simbolis, ženklas, sukaupęs pirmapradę jėgą. Jis savo stiprumu ir paveikumu tampa parankiu kūrėjo meninės kalbos formavimo įrankiu.

Raudoniaus meninės veiklos sritis neapsiriboja vien tik puodų ar lėkščių lipdymu, menininkui rūpi gilesnės filosofinės žmogaus gyvenimo vertybės. Jam keramikoje svarbu ir faktūros, ir spalvos, bet dar svarbiau yra kūrinio turinys, tema, problema, būties idėjų apmąstymas. Pagrindinė G. Raudoniaus kūrinių tema - gyvenimo pažinimo arba patyrimo raiška abstrakčiomis apibendrintomis skulptūrinėmis formomis. Praregėjimo, nušvitimo, kosminio spindėjimo idėja ryškėja kūriniuose "Regiu", iš vidaus apšviestoje "Geltonoje reginčioje piramidėje" bei "Idealiame baltame bokšte".

Gyvenimo pažinimo paslapties temai skirti trys darbai. Iš viršaus į apačią trykštanti šaltinio vandens srovė simbolizuoja pažinimą (kompozicija "Pažinimas"). Tamsiai mėlynas "Pamėklės" kotas su viršuje išsiskleidžiančia balta spirale perteikia slėpiningąjį neatkoduotą pažinimą. Į viršų vingiuojanti kompozicija "Gyvastis" - tai pažinimas kažko jauno, gyvo, augančio. Lipdinys "Kelias" savo struktūra panašus į visus likusius kūrinius. Ant aukšto juodai žalsvo stulpo stovi labai paprastos formos namelis su durimis su žemyn laisvai nubėgančia kelio linija. Menininkas mąsto apie žmogaus nutolimo nuo gimtosios vietos klausimą. Spalvos, nors ir ne pačios įvairiausios šiuose kūriniuose, taip pat atranda savas simbolines reikšmes. Argi žiūrovas neatpažins, kad geltona spalva kompozicijoje "Regiu" reiškia pažinimo, praregėjimo švytėjimą, baltas namelis kolonos viršuje - tai nepaliesto tobulumo, tam tikro tyrumo ženklas, juoda, žalia spalvos - tai tvirtas atsirėmimas į žemę.

Bendriausia ir turbūt svarbiausia, ką galima pasakyti apie šio dailininko kūrybą, yra tai, kad jis visoje savo, kaip kūrėjo, veikloje renkasi paprastumą. Apie sudėtingas egzistencines gyvenimo problemas jis mąsto paprastomis, įtaigiomis, netgi savotiškai intymiomis formomis. Juk iš esmės tos dvi akys kūrinyje "Regiu" yra įkomponuotos į paprasčiausias stačiakampes formas, tačiau kūrinys atrodo iškalbingas.

G. Raudonius stengiasi kūrybines mintis reikšti lakoniškai, bet tvirtai, netuščiažodžiauti. Iš esmės visi lipdiniai pasižymi aiškiu vertikalumu, tarsi menininko siekimu kilti tobulybės, pažinimo link, ir pats aukščiausias įtampos taškas pasiekiamas būtent pačioje kūrinio viršūnėje ("Geltona reginti piramidė" užsibaigia smaile, o "Pažinimas" - ištrykštančiu šaltiniu ir t.t.). Dažnai supaprastinti sudėtingi dalykai netenka prasmės. Stebėtina, bet G. Raudoniaus kūryboje to neįvyksta. Kūrybinės pastangos, įdėtos į kūrinį, nenueina veltui, menininkui jos teikia tikrumo, pasitikėjimo, tiesos jauseną, o žiūrovą veda stiprių išgyvenimų ir patyrimų keliu.