Kinas

Sunaikinta grėsmė

Du amerikiečių filmai šį savaitgalį

Živilė Pipinytė

Kathryn Bigelow filmas "K-19" ("K-19: Widowmaker", JAV, Vokietija, 2002) sugrąžina į šaltojo karo laikus, 7-ojo dešimtmečio pradžią, ir remiasi tikrais įvykiais, kai rusų povandeninis laivas patyrė avariją netoli JAV krantų. "K-19" primena ne vieną panašios tematikos amerikiečių filmą ir savo stiliumi, ir požiūriu į problemą, ir pagrindiniu konfliktu. Akylesnis ar bent gerai sovietinius filmus prisimenantis žiūrovas, be abejo, pastebės ir tam tikrus režisierės bandymus paįvairinti holivudišką vaizdą rusiškų filmų citatomis. Aišku, kad tos citatos nuskamba gana sąlygiškai ir ne visai adekvačiai (pavyzdžiui, įsimylėjėlių atsisveikinimo scenoje jaunutį leitenantą nuo mylimosios skiria metalinė tvora, ir mergina bėga palei ją kaip Tatjana Samoilova filme "Skrenda gervės"), tačiau baisių nesusipratimų parenkant citatas, interjerus ar rekvizitą išvengta. Žinoma, kai sovietinių filmų apie laivyno karininkus prisižiūrėjusi režisierė liepia pagrindinius vaidmenis kuriantiems Harrisonui Fordui ir Liamui Neesonui būti perdėm niūriems ir niekad nesišypsoti, efektas gana nenatūralus. Tačiau kai vienoje scenoje rusų jūreivis nusišypso plačia amerikietiška šypsena, efektas toks pat.

"K-19" amerikiečiai taip ir nepasirodo (tik šmėkšteli sraigtasparnio duryse), tad režisierei iš tikrųjų teko nelengvas uždavinys - sukurti filmą apie rusus, atsidūrusius ekstremaliose sąlygose ir tarp jiems priešiškų aplinkybių. Tai pasakojimas apie ideologijos mirti pasmerktus žmones, apie sistemą, kuriai žmogus privalėjo tik tarnauti. Tačiau, manau, režisierė ir pagrindinius vaidmenys kūrę aktoriai su tokiu vertinimu tikrai nesutiktų. Ir, ko gero, būtų teisūs. Pagrindinis filmo konfliktas rutuliojasi ne tarp rusų ir amerikiečių, bet tarp dviejų rusų povandeninio laivo "K-19" kapitonų: buvusio vado Polenino (Liam Neeson), nušalinto nuo vadovavimo, ir naujojo vado Vostrikovo (Harrison Ford), nesibodinčio jokių priemonių, jei tik reikia įvykdyti vadovybės įsakymą. Tačiau Vostrikovas nepiešiamas tik juodomis spalvomis, nerodomas vien tik lengvai dėl užduoties žmones aukojantis karjeristas. Vostrikovo tėvas - revoliucijos didvyris ir Gulago kalinys - yra juoda dėmė kapitono biografijoje. Tad jo elgesį lemia ir kiti motyvai.

Abu pagrindiniai personažai neslepia antipatijos vienas kitam. Tačiau jie abu yra garbingi, Tėvynei ir darbui besiaukojantys žmonės. Tad konfliktas tarp jų - ne tiek sauso karjeristo ir žmogiško autsaiderio kova. Kai laive įvyksta avarija, jie abu pasipriešina stichiškam daugumos (jai vadovauja politrukas) norui išsigelbėti bet kokia kaina, net kviečiant į pagalbą amerikiečius. Vis dėlto konfliktas tarp Vostrikovo ir Polenino - tai konfliktas tarp gero ir dar geresnio, kurį kadaise deklaravo socialistinio realizmo ideologai. Kad tradicinis Holivudas tais principais vadovaujasi iki šiol, niekam ne paslaptis. "K-19" šią tendenciją gal net savaip stilizuoja. Tačiau blogį filme įkūnija pernelyg tradiciškai piešiami politrukas ir įvairus kariuomenės, partijos vadai - dažniausiai stori, buki, operetiški blogiukai, kuriems svarbiau ideologija, o ne žmonių gyvybė.

Sako, kad įvykių liudininkai iš pradžių aktyviai priešinosi filmui, esą jis rodys, kad rusai girtuokliai ir apsileidėliai, todėl patys buvo kalti, bet pamatę "K-19" jie net apsiašarojo. Plačiai publikai filmas gal pasirodys kiek ištęstas, nors jame yra įspūdingų scenų ir laiminga pabaiga. Rimtesnį žiūrovą turbūt atbaidys operetiška sovietų ideologijos traktuotė, savaip disonuojanti su realia filmo herojų patirtimi. Tačiau ir vieni, ir kiti nenusivils Harrisonu Fordu ir Liamu Neesonu. Ypač tie, kurie mėgsta "vyriškus filmus", tvirtus charakterius ir ekstremalius išbandymus ekrane.

Laivą matome ir pirmuosiuose Dougo Limano filmo "Bornas. Sunaikinta tapatybė" ("Bourne Identity", JAV, 2002) kadruose. Italų žvejai ištraukia iš Viduržemio jūros jauną vyrą, praradusį atmintį. Nugaroje po oda įsiūtas banko sąskaitos numeris atveda jaunuolį į Šveicariją. Banke jis randa daug pasų skirtingais vardais ir pavardėmis, bet su ta pačia - jo - nuotrauka. Netrukus jį pirmąkart pasikėsina nužudyti Amerikos konsulate. Taip prasideda Borno lenktynės su mirtimi, padėsiančios jam suvokti, kas jis yra, atgauti atmintį. Gaudynės tęsis visą filmą. Ir net ilgiau, nes rengiamasi kurti jo tęsinius.

"Bornas. Sunaikinta tapatybė" (nežinau, kodėl prireikė keisti originalo pavadinimą), sakyčiau, yra pasakojimas apie atrastą tikrąją tapatybę.Brangi, net 60 milijonų dolerių CŽV įvertinta žudymo mašina Bornas, atgavęs atmintį, nebenori žudyti. Išsaugojęs visus savo amato įgūdžius - sugebėjimą muštis, taikliai šaudyti - ir atsargumo taisykles (įėjus į patalpą pirmiausia pasižiūrėti, kur atsarginis išėjimas ir pan.), Bornas turi tik vieną motyvą - išgyventi. Netrukus atsiranda ir kitas - išsaugoti Šveicarijoje sutiktą vokietę Mari, taip pat atsidūrusią Borno žudikų taikinyje.

Režisierius Dougas Limanas iš pat pradžių kuria savitą atmosferą, tarsi leisdamas žiūrovui kartu su Bornu iš naujo atrasti jo pasaulį. Todėl jis subyra į fragmentus. Iš pradžių kamera tarsi imituoja pavojų visur matančio Borno žvilgsnį, tačiau ir vėliau niekur nebus saugu. Net Paryžius, kuriame vyksta didžioji filmo dalis, atrodo žvarbus, nejaukus, kupinas pavojų. Gaudynės jo gatvėse, kai Bornas ir Marie raudonu automobiliuku nori pabėgti nuo persekiotojų, - vienas dinamiškiausių filmo epizodų. Kinematografiniu požiūriu efektingų scenų filme yra ir daugiau - tai ir Borno kritimas nuo laiptų apsikabinus lavoną, ir blogos nuojautos pritvinkusi scena jo bute Paryžiuje.

Tačiau tai, kad filmas pakyla virš tradiciniam šnipų filmui ar "bojevikui" iškeltos kartelės, didžiausias, be abejo, yra aktorių nuopelnas. Mattas Damonas meistriškai kuria praradusį atmintį, sutrikusį, įvarytą į kampą žmogų, kuris staiga pradeda suvokti baisią tiesą apie save. Tačiau daugiau jėgų ir sumanumo jam prireikia nusprendus atsikratyti tos baisios praeities. Damono - Borno išorė apgaulinga: kaip ir filme "Talentingasis misteris Riplis", už niekuo neišsiskiriančios išorės ir tvirtų raumenų slepiasi vidinė kova. Filme "Bėk, Lola, bėk" išgarsėjusi vokiečių aktorė Franka Potente Mari vaidmeniu debiutuoja Holivude. Jos herojė - amžina nevykėlė, ekscentriška geraširdė mergina, kuri išsaugojo viltį. Nesugebėjimas prisitaikyti, rasti vietą gyvenime neatėmė iš merginos sveiko proto. Viename žaismingiausių filmo epizodų Bornas pasiunčia Mari į viešbutį, prieš tai parengęs jai gana sudėtingą planą, kaip gauti jiems būtinų žinių. Mergina nevykdo griežtų instrukcijų, tiesiog apsimeta kitu žmogumi ir puikiai įvykdo užduotį. Aišku, filme nuolat skambantis buvimo kitu motyvas leidžia pradėti išvedžiojimus apie paslėptą filmo prasmę, sunaikintą tapatybę, tačiau išdrįsiu teigti, kad ne tai Dougui Limanui buvo svarbiausia. Daug svarbiau - patrauklus filmas su patraukliais personažais, kuriame nestinga gaudynių, susišaudymų ir šiaip žudynių. To viso čia tikrai su kaupu.

Žiūrovui anksčiau nei Bornui tampa aišku, kas jį persekioja. Tai CŽV, apraizgiusi pasaulį nematomu, bet galingu tinklu: agentai bendrauja su būstine galingais kompiuteriais ir telefonais. Pasak filmo autorių, CŽV rezga vieną sąmokslą po kito, jos galutinis tikslas taip ir lieka neaiškus. Tai , matyt, paaiškės kituose filmuose, nes garsiojo detektyvų autoriaus Roberto Ludlumo, pagal kurio romaną "Borno tapatybė" sukurtas filmas, "specializacija" yra būtent įvairios sąmokslo teorijos.