Krystianas Smedsas: "Negalima įsivaizduoti ateities be praeities"

Kajaani - mažas Suomijos provincijos miestelis netoli Laplandijos. Apsuptas miškų ir prisišliejęs prie didžiulio ežero, Kajaani panašus į mūsiškius Druskininkus. Gyvenimas teka pagrindinėje nedidukėje gatvėje, kurioje vos prasilenkia du automobiliai. Viename gatvės gale - vietinis pasididžiavimas, Kajaani miesto teatras. Tai senas, amžiaus pradžioje statytas medinis pastatas, primenantis didelę trobą, iš kurios kamino šaltą žiemos dieną kyla dūmai... Prieš metus į Kajaani atvyko gyventi ir dirbti vienas ryškiausių šiuolaikinių suomių teatro režisierių ir dramaturgų Krystianas Smedsas. Prieš tai jo vadovaujamas "Takomo" teatras Helsinkyje buvo tapęs sostinės kultūros traukos centru. Čia, netradicinėse erdvėse, sukurti ir rodomi Smedso spektakliai sukėlė ne tik suomių, bet ir tarptautinės publikos susidomėjimą (prieš kelerius metus LIFE festivalis Vilniuje pristatė bene žinomiausią Smedso spektaklį "Dėdė Vania"). O jo paties pjesėse naujas, netradiciškas ir šiuolaikiškai provokacinis suomių tautos praeities ir dabarties vaizdavimas reabilitavo nacionalinės dramaturgijos sampratą. Ir štai bene vienintelis tarptautinę reputaciją pelnęs suomių režisierius netikėtai prieš metus paliko populiarumo viršūnę pasiekusį savo paties įkurtą teatrą sostinėje ir išvyko į gūdžią šalies provinciją.

Smedsas iš tų režisierių, kuriems teatras yra bendruomeninis reiškinys. Iš tų, kurie nesivaiko populiarumo ir savo meną kildina iš savo aplinkos ir jį supančio "vietinio" pasaulio. Režisieriaus talento ir originalios fantazijos dėka jis tampa universalus ir daugeliui suprantamas. Smedsas sugeba sukurti savo teritoriją, vienijančią teatro aktorius ir žiūrovus. Šis bendruomeninis ir kartu meniškai individualus Smedso teatro pasaulis yra giliai susijęs su suomiškomis šaknimis. Jis egzistuoja tarp archajiškų ir modernių, vietinių ir universalių temų bei išraiškos priemonių. Tarp praeities ir dabarties su ateities nuojauta.

Tik atvykęs į Kajaanį Smedsas sukūrė spektaklį "Tyruose šaukiantis balsas", jau spėjusį pagarsėti ne tik Suomijoje. Dabar režisierius užsidegęs repetuoja Büchnerio "Voiceką", kuris žada tapti nauju suomių teatro hitu. Būtent tai paskatino, gavus Šiaurės šalių informacijos centro paramą, aplankyti Smedsą prieš pat Kalėdas tolimame snieguotame Kajaanyje ir savo akimis pamatyti jo naująjį teatrą.

Čia pateikiamas interviu su Krystianu Smedsu yra įžanga į gilesnę pažintį su šiuo originaliu menininku, kurio naujausią spektaklį ir pjesės pristatymą kitąmet galės išvysti mūsų žiūrovai "Naujosios dramos akcijos `03" programoje "Atgal į ateitį".

Kodėl palikote "Takomo" teatrą?

Man reikėjo pokyčių. Pavargau nuo Helsinkio. Ten taip daug teatrų, automobilių, žmonių. Noriu ramiai gyventi ir dirbti. Gimiau ir augau kaime. Helsinkyje praleidau iš viso apie dešimt metų. Kitas dalykas tai, jog "Takomo" atsirado ekonominės depresijos Suomijoje metu. Tada Helsinkyje buvo daug tuščių erdvių. Ir visi mūsų spektakliai gimė skirtingose vietose. Kai dešimtajame dešimtmetyje prasidėjo ekonominis pakilimas, Helsinkyje nebeliko vietos mūsų veiklai - erdvės buvo išnaudotos. Todėl taip ir neatsirado paskutinis "Takomo" spektaklis "Voicekas". Apskritai Suomijoje nepriklausomas teatras mažai remiamas. Daugiausia pinigų skiriama miestų ir valstybiniams teatrams. Mums bendromis jėgomis pavyko laikinai priversti valstybę daugiau finansuoti nepriklausomus teatrus, bet kadangi Suomijoje gausu tokių teatrų, pinigų visiems nepakako. Gal tai paradoksalu, bet vienintelė vieta Suomijoje, kur gali sukurti ansamblį ir ramiai kurti, yra miestų teatrai, gaunantys paramą iš miesto ir valstybės. Ir dar, mano išvykimas į provinciją buvo politinis apsisprendimas. Suomijoje daugelis važiuoja į miestus, bet niekas nenori vykti į kaimus, mažus miestelius. Mano asmeninis sprendimas nukreiptas prieš šią tendenciją.

Ar Kajaani aplinka pakeitė jūsų darbo pobūdį?

Taip, pakeitė. "Takomo" spektakliai vedė į ramybę, susitaikymą. Vadinau juos savotiška "medicina". Nes gyvenimas Helsinkyje buvo intensyvus, depresyvus, ir mano spektakliai tarsi tapo opozicija gyvenimo ritmui. Bet tai nereiškė eskapizmo - "Takomo" bandė sukurti vietą, kur kelias valandas galėjai ramiai susikoncentruoti į svarbius gyvenimo dalykus.

Kajaanyje radau visiškai kitokį gyvenimo ritmą negu sostinėje. Čia tylu, ramu, daug erdvės, nuostabi gamta. Ir aš pradėjau reaguoti į šią aplinką. Ne intelektualiai, o intuityviai. Dabar bandau kurti agresyvesnius, metančius iššūkį spektaklius. Toks yra "Tyruose šaukiantis balsas", - iššūkis, pagrįstas keliomis prieštaringomis spalvomis.

Kaip atsirado spektaklis "Tyruose šaukiantis balsas"?

Pirmiausia surinkau aktorių grupę. Tada pradėjau plėtoti temą, apie kurią galvojau daugelį metų. Spektaklis grindžiamas vieno garsaus Šiaurės Suomijos kunigo, mokiusio liaudį gyventi, mintimis. Ir taip pat senais himnais, kuriuos moka daugelis suomių. Jie yra sukaupę emocinę mūsų atmintį. Pastebėjau, kad teatre dainuojamos giesmės tampa labiau religinės negu bažnyčioje. Ypač žmonėms, kurie nevaikšto į bažnyčią kaip ritualinę vietą. Teatre jų niekas neverčia tikėti, ir iš to gali atsirasti tikras religinis jausmas. Statant šį spektaklį mane jaudino vienas svarbus klausimas - kur dingo nuodėmė mūsų visuomenėje? Nes kai buvau mažas, ji dar egzistavo, o dabar jau nebėra nieko nuodėmingo. Gali daryti ką nori, nes esi laisvas. Tai ne religinis, bet iš esmės etinis klausimas. Nesakau, kad noriu, jog seni laikai sugrįžtų, bet, manau, svarbu užduoti tokį klausimą, kuris atskleidžia kai kuriuos reikšmingus mūsų visuomenės bruožus.

Dabar, kai ideologijos žlugo, žmonės jaučiasi sutrikę, vieniši, ir viską valdo rinkos dėsniai. Žmonės bijo rinkos beveik kaip Dievo. Tai banali tiesa. Ir daugelis žmonių ieško kažko didesnio už save - to, su kuo galėtų susieti savo gyvenimus, kad jie įgytų prasmės. Tai šiandien tampa aktualu žmonių ir visuomenės likimui. Tačiau giesmių neužteko. Mums reikėjo priešingos jėgos. Ji atsirado iš šių vietų, darbininkų judėjimo tradicijų. Tai užfiksuota knygoje "Raudona linija", kur aprašyti pirmieji rinkimai Suomijoje. Raudona linija reiškė kairiųjų judėjimo solidarumą. Svarsčiau, ką raudona linija reiškia šiandien, ir supratau, jog tai - politinis teroras ir žiaurumas, vedantis į aklavietę. Šią temą pradėjome nuo Suomijos istorijos ir atvedėme iki šiandienos. Spektaklio pabaigoje pasirodo tipiškas suomių rasistas, tokio teroro įsikūnijimas. Spektaklyje naudojami natūralūs, gamtiški daiktai ir objektai yra kaip ginklai, jie kelia pavojų. Kai aktorius su tokiais "nekaltais" daiktais vaidina mažoje erdvėje, jie gali sudaryti pavojaus įspūdį.

Taigi visa spektaklio pradžia, pasakojanti apie Suomijos istoriją, yra kaip prologas pabaigai, kurioje vaizduojama šiandienė Suomija. Ir visi spektaklio personažai ieško kažko daugiau, negu jie patys yra. Jie siekia teisybės, o teisybė - realiatyvi sąvoka. Visas spektaklis yra lyg įniršusio kunigo pamokslas. Spektaklis nepateikia jokių atsakymų, jis užduoda aštrius, nepatogius klausimus, apie kuriuos dabar pas mus beveik niekas nekalba. Kalbama tik apie pinigus, deginamus spektaklio pabaigoje...

Spektaklyje nėra poteksčių, viskas pasakoma atvirai, kitaip nei žiniasklaidoje ar politiniuose debatuose, kur viskas užslėpta. Ir todėl vieniems spektaklis patinka, o kitiems sukelia atmetimo reakciją. Bet kuriuo atveju, grįždami namo visi turi daugiau klausimų negu atsakymų.

Kokia spektaklio pavadinimo prasmė?

Tai vienas iš minėto suomių kunigo knygų pavadinimas. Ir kartu tai biblinis posakis. Taip pat tai ir metatekstas, susijęs su manimi, - atvykau čia iš Hesinkio ir šaukiu dykumoje. Tai humoras, žinoma, bet su mintimi...

Ką jums reiškia dabarties ir praeities ryšys teatre?

Geras spektaklis egzistuoja čia ir dabar. Bet dabartis yra sukuriama žvelgiant atgal ir pirmyn, į praeitį ir ateitį. Negalima įsivaizduoti ateities be praeities. Mano pjesėse ir spektakliuose personažai gali keliauti laiku, laikas kartai keičiasi nuo vienos replikos. Čia nėra laiko vienovės, kaip klasikinėse pjesėse. Nėra tradicinių siužetų, charakterių, istorijų, - viskas nestabilu ir kinta. Kaip ir šiuolaikiniai žmonės, sukonstruoti iš praeities, dabarties ir dar neegzistuojančios ateities, kurie neturi nieko stabilaus ir su kuriais bet kuriuo momentu gali kažkas nutikti. Mano teatro estetikoje aktoriui nereikia vaidmens, jam reikia veiksmų, kuriuos jis turi atlikti.

Mes pradedame kurti spektaklį nuo klausimų - kam mums reikia šio spektaklio, kokia jo prasmė, ir tada ieškome veiksmų, kurie tai išreikštų. Vaidmuo atsiranda vėliau, iš viso to, ką žmogus veikia. Ir aš sakau aktoriams - jūs galite daryti, ką norite, negalvokite iš anksto apie vaidmenį. Tai aktorių atpalaiduoja, išlaisvina jo fantaziją. Nes aktorius yra daugiau negu vaidmuo. Iš čia gimsta mano spektaklių pasaulis, kurį kuria visa grupė.

Dabar repetuojate "Voiceką". Koks tai bus spektaklis?

Helsinkyje buvau pradėjęs repetuoti "Voiceką", bet nebaigiau. Tai kol kas sunkiausia pjesė, su kuria dirbau. Büchneris sirgo ir mirė rašydamas šią pjesę. Tai galima jausti. Pjesė yra liguisto, beveik pamišusio žmogaus. Čia daug baimės, ji tiesiog persmelkia tekstą. Yra vietų, primenančių "Hamletą". Pirmą kartą skaitant šią pjesę, lieka didžiulis įspūdis. Ir klausimas - kaip išsaugoti šį pirminį įspūdį spektaklyje?

Vienas iš raktų į šią pjesę man yra roko muzika. Kajaani teatre aktoriai yra geri muzikantai, ir tai padeda darbui. Scenas konstruojame kaip atskiras dainas. Spektaklis gimsta kaip savotiškas teatro, koncerto, realybės šou ir radijo teatro hibridas. Spektaklyje naudojame naujas technologijas, gal ne visai tradiciškai. Repeticijose naudoju ir savo tekstus, gal jų neliks galutinėje versijoje, bet tai padeda dirbti. Tuose tekstuose Voiceko, Marijos personažai susiję su mūsų gyvenimo tikrove.

Voicekas man yra ir visa roko grupė, ir pagrindinis aktorius, panašus į boulingo kamuolį. Voicekas nėra kvailas, jis - tiesiog "užknistas", neturintis darbo mūsų dienų jaunuolis. Ir viskas, ką Voicekas mato, jį tiesiog veda į pamišimą. Man tai yra nužudymo motyvas. Voicekas yra pamišęs ne nuo savęs, bet nuo pasaulio. Ir šiandienis pasaulis tampa žudymo priežastimi. Šia prasme Voiceko personažas yra kaip "Tyruose šaukiančio balso" pabaigoje pasirodančio jauno suomių neonacio tęsinys. Dekoracijų beveik nebus. Tik pakyla roko grupei ir dvi didelės vėliavos su neonacių emblema ir Marilyn Monroe atvaizdu - kaip dvi iš praeities atėjusios šiandienio pasaulio jėgos kulto ikonos.

Kajaani - Vilnius