Visada Jaunimo teatre

Algirdas Latėnas (Ričardas III)

Šiandien Valstybiniame Jaunimo teatre įvyks vakaras, skirtas teatro vadovo Algirdo Latėno 50-mečiui. Programoje: Pauliaus Širvio, Antano Strazdo, Sergejaus Jesenino eilės. Dalyvauja Povilas Meškėla ir grupė "Rojaus tūzai".

1975 m. baigęs Lietuvos Valstybinę konservatoriją (kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė) Algirdas Latėnas iškart atėjo į Jaunimo teatrą. Svarbiausi šio laiko vaidmenys: Arlickas - G. Kanovičiaus ir S. Šaltenio "Katė už durų", Jasonas - S. Šaltenio "Jasonas", Andrius Šatas - S. Šaltenio "Škac, mirtie, visados škac", Treplevas - A. Čechovo "Žuvėdra", Peteris - F. Kalo "Keturiese vidurnaktį", Valdas - L. Razumovskajos "Brangioji mokytoja", Alioša Karamazovas - V. Rozovo "Brolis Alioša", Prekeivis - J. Marcinkevičiaus "Daukantas". Viena kūrybinių aukštumų tapo Jedigėjaus vaidmuo Č. Aitmatovo "Ilga kaip šimtmečiai diena", sukur- tas E. Nekrošiaus spektaklyje, taip pat Mocartas ir Don Chuanas jo statytose A. Puškino "Mažosiose tragedijose" ir Veršininas A. Čechovo "Trijose seseryse". Nuo 1997 m. A. Latėnas - Valstybinio jaunimo teatro vadovas, jo režisūrinėje biografijoje 17 spektaklių. Aktorius išbandė savo jėgas ne tik kurdamas vaidmenis bei spektaklius, bet ir mokydamas šios profesijos Muzikos akademijos studentus.

Kas Jums yra aktorystė - profesija, pašaukimas?..

Aktorius lyg švitriniu popieriumi aprūdijusį metalą šlifuoja savo herojų. Kiek reikia kantrybės, jėgos, kančios, kad šis pagaliau sublizgėtų? Nesu iš tų aktorių, kurie skausmingai prisiriša prie savo vaidmenų, įsimena ilgus monologus. Kai kuriu vaidmenį - taip, savaime jaučiu herojų "įtaką". O suvaidinu - baigta, svarbu ieškoti kažko naujo.

Gal galite suformuluoti savo kūrybinį moto?

Aktoriaus gyvenime labai daug svarbių dalykų. Kuo daugiau metų prabėga, tuo sunkiau sau įrodyti, kad esi aktorius. Svarbiausia apginti savo profesiją, išsaugoti jos prestižą. Vieną kartą staiga gali dingti tavo profesinis pašaukimas. Labai nesunku jį prarasti, lengva pasiduoti kompromisui ir tam, kas prieštarauja tavo sąžinei, prigimčiai ir įsitikinimams, meninei ir grynai žmogaus pozicijai. Taip gyvendamas nė nepastebėsi, kad jau išduodi save, esi niekam nebereikalingas...

Kaip jaučiasi aktorius Algirdas Latėnas režisieriaus vaidmenyje?

Kai vaidinau, vis režisierius keiksnodavau. Tik pats ėmęs režisuoti supratau, kad tai dar sunkiau. Negimsta spektaklis vienu ypu kaip poezijos vakarai. Tai juodas, begalinės kantrybės ir užsispyrimo reikalaujantis darbas. Maniau, kad valdžia mūsų nesupranta, kol... pats ta valdžia netapau. Dabar suprantu, kodėl neįmanoma įgyvendinti kai kurių kūrybos žmonių galvose gimstančių idėjų. Kiekvieno darbo imdamasis jau žinau - bus ir pragaras.

Ar keitėsi Jūsų teatro vizija bėgant metams?

Aš iki šiol pasisakau už įvairų teatrą. Kad tik jis nebūtų nuobodus. Svarbiausia, kad būtų įdomu žiūrovui. Nesutinku su save įsimylėjusiais režisieriais, kuriems rūpi tik "didysis menas", ne publika. Jeigu teatre nesvarbu publika - tai ir žaisk namie su savo pjese. Kam kankinti žmones? Geras režisierius privalo suintriguoti žiūrovą. Studentams sakau: jeigu vaidinate duetą, vis tiek esate trise - jūs du ir publika. Ir aktoriaus monologas iš tikrųjų yra dialogas su publika, nes ji teatre svarbiausia.

Ko norėtumėte sau palinkėti 2003 metais?

Dėkoju likimui, kad yra kaip yra. Džiaugiuosi tuo, kas pavyko, siekiu to, ko noriu. O kai pavyks, irgi dėkosiu. Nemėgstu niurzgėti, dėl nesėkmių kaltinti kitus. Kantrybės ir dar kartą kantrybės. "Nešti savo kryžių ir tikėti", - anot Mašos iš "Žuvėdros".

Kalbėjosi Ingrida Daunoravičiūtė