Prarasto teatro beieškant

Kai lauke toks speigas, geriausia likti namuose. Ir teatrai, tarsi nuspėję žiemos sąlygas, spektaklius siūlo tik savaitgaliais ir tik pernykščius. Naujienas pasistengę "parduoti" gerokai prieš šventes, dabar gali pailsėti. O kad visai neatitrūktum nuo teatro pulso, į pagalbą ateina spauda. Pošventinę sugrįžimo "gyveniman" pauzę užpildydama praėjusių premjerų, net praėjusio laiko refleksija.

Vienu ypu, godžiai įveiktą Ramunės Marcinkevičiūtės knygą apie Eimuntą Nekrošių ir jo spektaklius Jaunimo teatre dabar gali sklaidyti su pasimėgavimu - negenamas ir neveikiamas šiandienos premjerų įspūdžio. Joms vargu ar tiktų tokia iš pirmo žvilgsnio klasikinė, nepalyginti jautresnė ir emocingesnė kalbėjimo, pasakojimo, analizavimo maniera, kuri sklinda iš knygos ir kurios ilgiesi dabartinėse recenzijose. Rasa Paukštytė, recenzuodama knygą, pasako taikliai ir teisingai: "Eimuntas Nekrošius, toks, kokį mes jį prisimename, dėl kokio paverkšlename retsykiais, ne-be-si-lan-kys. [Autorė] Atėmė iš mūsų galimybę lyginti-reikšti pretenzijas, "kad jis nebe toks", juodu ant balto parodžiusi, kaip visgi stipriai teatras ir mes teatre susiję su esamuoju laiku. O tai vis kartojame būtąjį dažninį..." (Teatras, 2002, Nr. 2) Anot autorės, ši knyga - išdidus ir garbingas atsisveikinimas su tam tikru etapu, ne tiek Nekrošiaus, kiek Nekrošiaus, kaip kvaišalo, epocha. Pridurčiau - atsisveikinimas ne tiek su Nekrošiaus, kiek su anuometinio teatro, nesvarbu, ar jis būtų šio ar kito režisieriaus kurtas, epocha. Epocha, suformavusia tam tikrus etinius ir estetinius ne tik spektaklių, bet ir jų vertinimo kriterijus, kurių pavyzdžių šiandien vis dar norisi ieškoti.

Naujausias "Teatro" žurnalo numeris, solidesnis, su aiškesne pozicija, estetiškai grynesnis, pasirodęs tuoj po Naujųjų, regis, paliečia šią problemą. Ne, nesvarsto jos garsiai, tačiau beveik už kiekvieno straipsnio, portreto jauti nostalgiją kažkam prarastam ir negrįžtančiam. Retsykiais tai tampa ir savotiškais spąstais, kaip, pavyzdžiui, diskusijoje "Be prestižo ir ambicijų", kurioje iškeliamas teatrų programų klausimas - čia ankstesnio ir dabartinio teatro skirtumas pastarojo nenaudai jaučiamas už daugelio atsakymų. Ar galima praėjusių dešimtmečių tradicija, kai teatro veidas buvo jo lyderis, asmenybė su savo repertuaru bei etinėmis ir estetinėmis nuostatomis. Koks tokiu atveju turėtų būti teatro marketingo vaidmuo? Diskusijos dalyviai supriešina dvi pozicijas - valstybinių ir nevalstybinių teatrų, kurios, beje, ir skiriasi (o gal nesiskiria?) tuo, kad gyvena pagal tuos pačius, anuometinius, principus: ir vieni, ir kiti formuoja savo repertuarus, tik vienur dividendai gaunami iš asmenybių, o kitur - iš pačių spektaklių. Tiesa, kad iš pradžių tu dirbi vardui, o po to - vardas tau (R. Paukštytė). Skirtumas tik tas, kad jei iš pradžių teatras dirbo tau, tai dabar tu dirbi... sau: Jaunimo teatras iš pradžių dirbo Nekrošiui, dabar Nekrošius dirba... sau arba "Meno fortui", Vilniaus akademinis (kad ir labai nenoriai) iš pradžių dirbo Koršunovui, dabar šis dirba sau arba OKT. Beje, ir šiais pavyzdžiais remtis nėra labai paranku, nes "Meno fortas", nors ir nevalstybinis, vis dėlto nėra teatras, arba yra vieno žmogaus teatras, kurio programa, jos tikslai ir taktika priklauso nuo jo paties, o OKT stengiasi imituoti repertuarinį teatrą ir egzistuoti pagal jo taisykles. Tai skatina režisierių ne tik patį kuo daugiau ir sėkmingiau (!) dirbti, bet ir savo sėkme (ne tik vardu, bet ir finansais) nerizikuoti - tereikia prisiminti liūdną čia statytų Roko Ramanausko ir Ramunės Kudzmanaitės spektaklių likimą. Tiesa, abiem atvejais vadybininkais yra ir šių įstaigų lyderiai, taigi - asmenybės. Arba, jei norite, - žvaigždės. O jos visada turi, privalo turėti ambicijų. Nacionalinis dramos teatras, neturintis ambicijų, peikiamas vis už tas pačias - blogų spektaklių - "klaidas", tarsi blogieji ne tik čia, bet ir kitur atsirastų tyčia. Bet problema ta pati - čia nėra lyderio, asmenybės, anuometinio teatro "ženklo", kaip šiandien yra Gintaras Varnas Kauno dramoje, o Ignas Jonynas (bent iš dalies) - Jaunimo teatre. Tie du keliai, kuriuos diskusijoje siūlo Indrė Daunytė - asmenybės ir atviros scenos aikštelės teatras - derinami beveik visuose mūsų teatruose, tačiau šiandien ir jie neapsaugo nuo blogų spektaklių. Galbūt jie netgi skatinami, nes "aikštelė" yra atvira visiems, net ir tokiems kaip "Bamba", finansine prasme pranokstantiems meniškiausius, o teatrui tai jau nemaži, kad ir nešvariai uždirbti, dividendai. Juo labiau kad, anot Vidos Savičiūnaitės, čia ji pamatė du kūrybos žavesio nepraradusius artistus - Vytautą Grigolį ir Vytautą Rumšą. Ano teatro liekanas?

Marketingas - tik naujas žodis, anuomet jo subtilybes geriausiai išmanė vyriausieji režisieriai - jie formavo repertuarą ne tik kaip kūrėjai, bet ir kaip "darbdaviai", įvertindami pačios kūrybinės trupės pajėgumą, puoselėdami individualybes. Gal todėl ženkliausiais mūsų režisūrinio teatro pakilimo etapais atsirado ir tiek ryškių aktorių asmenybių. Ne visada įvertinti prestižinėmis premijomis ar vardais, šie aktoriai stiprino ne tik savo, bet ir teatrų, kuriuose vaidina, pozicijas - juk ėjome žiūrėti ne tik kaip vienas ar kitas režisierius interpretuoja dramos kūrinį, bet ir kaip vaidina vienas ar kitas mylimas aktorius, kaip jis keičiasi, pateisina ar nuvilia (itin retai!) mūsų lūkesčius. Nežinau, kodėl meilė aktoriui dar taip, regis, neseniai buvo stipresnė už meilę režisieriui, o spektaklius analizuojantys kritikai į režisūrinius sprendimus žvelgė labiau iš aktoriaus pozicijų. Žmogiškasis, emociškasis ir artistiškasis spektaklių veiksnys buvo nė kiek ne menkesnis ir už idealiai tikslią jų sceninę struktūrą, ir už visuomeninę-pilietinę reikšmę. Arba - galbūt kaip tik jis, aktorius, neretai ir sutvirtindavo šią reikšmę, leisdamas ne vien savo kuriamam herojui, bet ir žiūrovams gyventi tais pačiais jausmais, tokiais, kokių neperteiks jokie pagalbiniai instrumentai ir priemonės. Ar ne todėl iš aktorių šitiek daug reikalavo režisieriai, o pajėgiausieji, stipriausieji tapdavo "žvaigždėmis"?

"Teatras" šią temą palieka Ramunei Marcinkevičiūtei ir jos įvadiniam žurnalo straipsniui "Aukso trupiniai spektaklio danguje". Autorė ją analizuoja šiandienos teatro (ir ne tik) konjunktūros požiūriu ir reziumuoja: Lietuvos teatre žvaigždės spindi spektaklio danguje, "patrauklus yra toks spindėjimas, akinantis profesionalumu ir išmintingu žinojimu, kur yra ta tikroji vieta, tinkama būti aktorium" - lietuvių teatro aktoriams veriasi aukštesnis nei kitiems dangus... Tiesa, ne visiems. Kritikė, kitur recenzavusi Oskaro Koršunovo "Oidipą karalių" (Kultūros barai, 2002, Nr. 12), pabrėžia vieną svarbų aktorinį šio spektaklio aspektą - technç. Jis iš tikrųjų atskiria vienos kartos aktorius nuo kitos ir ne tik šiame spektaklyje, tačiau baugu, jei jaunesniems tai taptų vienintele individualios autentikos išraiška. Scenoje technç (labai tikslus žodis, tad kritikė gal nesupyks, jei juo pasinaudosiu) gali pakoreguoti ne tik kurio nors aktoriaus, bet ir viso spektaklio, neretai ir teatro įvertinimą. Neatsitiktinai tame pačiame "Teatre", Rūtos Oginskaitės straipsnyje apie Dainių Gavenonį, jauti apgailestavimą, kad technç išsiskiriantis Oidipą vaidinantis Dainius Gavenonis, kaip aktorius, yra pažeidžiamesnis už gan kontroversiškai vertintą jo Ringo "Parazituose" - pirmajame artisto vaidybą gali vertinti kaip puikią ir tikslią, o antrajame - gyventi su herojumi ir jo skausmu. Ši pastaba - ne atsitiktinė. Perskaitęs visas žurnale pateiktas premjerų recenzijas ir analizes, daugumoje aktorių pavardes ir jų kurtus vaidmenis rasi tik paminėtus, geriausiu atveju - įvertintus keliais žavingais epitetais. Vaidas Jauniškis savo straipsnyje "Apie aktorius" (Gintaro Varno spektaklyje "Portija Koglen") teigia: "Kuo stipriau ir įnirtingiau šios dvi pusės - aktorystė (su tekstu) ir forma - susirems, tuo tvirtesnis bus spektaklio nervų audinys". Viktorija Kuodytė su savo Portija ir Gintaras Varnas su savo spektakliu "įstriži", anot kritiko, teatrui, kuriame beveik su kiekvienu spektakliu menkėja ir nyksta aktorystė kaip profesija. Ne tik Kauno dramos scenoje. Ne tik scenoje.

Teatrologinį žodyną, teatrinę leksiką suformavo ne kas kitas, o teatras. Pagal aktorius, režisierius kritikai derino savo instrumentus ir rinko tokius žodžius, kurie prilygtų scenos raiškos priemonėms. Kuo sudėtingesnis darėsi scenos tekstas, tuo įmantresni tapo ir tekstai apie teatrą; net scenoje sunku įžvelgti mažiausią spektaklio "sraigtelį" - aktorių, tad ko norėti, kad jo vertę įkainotų per kiekvienam savas asociacijas sukeliančių spektaklio ženklų, nuorodų, citatų ar autocitatų, istorijos ir kultūros teorijos interpretacijų lauką keliaujantis, dar ir dėl "teksto malonumo" jį kuriantis kritikas. Iš tikrųjų, gal mums, vertinantiems, ir nebepakanka tokios teatrinės patirties, kokią formavo ne tik režisūrinis, bet ir aktorinis teatras, tiksliau - anuometinio teatro epocha. Bet be jos, kad ir koks būtų spektaklis, turėtume išsigąsti savo šaltakraujiško abejingumo aktoriaus-veikėjo "klyksmui tyruose" ir azarto analizuoti bei interpretuoti, šį klyksmą pagimdžiusius išorinius, jį dekoruojančius ir sociologizuojančius ryšius. Kaip tik jie ypatingos technç reikalauja iš kritikų, o šių žodiniai, rašytiniai instrumentai beveik visada dirba režisieriams. Todėl scenos ir tekstų apie ją herojai šiandien - ne aktoriai, ne jų individualybės ar asmenybės, net ne herojai, personažai ar vaidmenys, o techniniai įgūdžiai ir profesionalumas, savaip išskiriantys ir niveliuojantys aktorius net vieno spektaklio audinyje. Aktoriui (žvaigždei?) su jo scenine ir gyvenimiškąja autentika, su jo charizma ne tik šiandienos teatre nėra vietos. Arba ne, yra, tačiau kai lieka vienas, akis į akį su savo herojumi ir žiūrovais, kaip, pavyzdžiui, Valentinas Masalskis "Nuolakiojoje". Į šį spektaklį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje dabar plūsta daugiau žiūrovų nei į kurį kitą Didžiojoje. Ne dėl to, kad čia aktorius - joks sraigtelis, nors ir čia jis - savo, kaip režisieriaus, valios pildytojas, bet turbūt dėl to, kad čia gyveni herojaus gyvenimą, juokiesi iš jo, niekini ir vis dėlto atleidi. Ar mūsų technç tokia emociškai atbukusi, ar pernelyg toli pažengusi, kad šiam spektakliui prisijauktinti pritrūko poreikio?

Arba - kad ir Regimantas Adomaitis, vienas su savo prisiminimais, dabar, regis, prieš daugybę metų kamavęsis dėl savo pašaukimo, vaidybos technikos, profesijos įgūdžių. Jie išdėstyti kuklioje ką tik "Scenos" leidyklos išleistoje knygutėje "Mintys scenos paraštėse". Tai ne užkulisinių teatro istorijų, ne gyvenimo scenoje pasakojimas. Tai savo santykio su profesija, jos reiklumu, racionalia technika ir emociniu pamatu įvertinimas. Kritiškas, retsykiais guodžiantis. Ne tik jį, bet ir skaitančiuosius grąžinantis į tuos laikus, kai aktorius ne tik "triūsė" scenoje, bet mąstė apie ją, kaupė savo patirtį, glūdino įgūdžius, formavo asmenybę remdamasis ir vaidmenimis, ir literatūra. Pats Regimantas Adomaitis savo knygą rekomenduotų jauniesiems - čia išties greičiau individuali kuriančio menininko įrankių analizė, sumišusi su nostalgišku anuometinio, praėjusio teatro laiko priminimu. "Ar ji kam bus įdomi", - nuogastavo aktorius pristatydamas knygą. Ji dedikuota režisieriui Henrikui Vancevičiui. Jis, dabar ir pats ironizuojantis savo "psichologinį-realistinį teatrą", užsiminė, jog spektaklių jam dirbant Akademiniame būta visokių, tačiau jis didžiuojasi tais keliais, kuriuose, kaip kadais Juozui Miltiniui, jam pavyko aktorių duetas, o "Stepančikovo dvare" - net ansamblis. Šių vertybių yra ir dabartiniuose spektakliuose: puikus ir emociškai gilus Gavenonio ir Onaitytės duetas "Oidipe", jaudinantys moterų vaidmenys ir duetai "Pačioj pradžios pradžioj", kur už viso "palakiojimo su klouno nosimi" dar jauti ir lyrišką, beveik kamerinę spektaklio gaidą, žavus aktorių trio ir kvartetas "Gagarino gatvėje", be šįkart pavykusio ansambliškumo nesuskambėtų "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos". Visuose juose yra anuometinio - aktorinio, emocionalaus - teatro blyksnių ir daugumoje jų kalbama apie patį paprasčiausią dalyką - meilę ir jausmus. Gal ne taip akivaizdžiai, atžagariai, puse lūpų, kaip, pavyzdžiui, Masalskio herojus, nesentimentaliai ir netiesmukai kaip Koršunovas ar Vaitkus, bet vis dėlto. O mūsų technç verčia mus konstatuoti: "Katarsis galimas tik kitoks - tai baimė ir gailestis dėl to, kad šių emocijų neįmanoma patirti" (Šarūnė Trinkūnaitė, Teatras, 2002, Nr. 2).