Kinas

Šou turi tęstis

Krėsle prie televizoriaus

Politologai laužo galvas, kodėl Lietuvoje populiarios populistinės nuotaikos. Tegu pasižiūri lietuviškas televizijas - politika jose jau seniai susiliejo su šou. Geriausias pavyzdys - prezidento ir premjero sveikinimai Naujųjų metų išvakarėse iškart po "Panoramos". Jau vien už mizansceną anoniminį televizijos režisierių reikėtų atleisti iš darbo, juk iškart matyti, kad kalbėtojai nejaukiai jaučiasi. Už jų nugarų šurmuliuoja operos teatro publika, rankose - šampano taurės, todėl įspūdis toks, lyg sveikintojai būtų trumpam išplėšti iš vadinamosios aukštuomenės vakarėlio, beje, ir kamera ne iškart "pagauna" kalbėtoją. Pagaliau sumanymas, kad pirmieji valstybės vyrai sveikintų tautą kartu su operos dainininkais, man pasirodė visai nevykęs. Matyt, dėl tokio suveltumo ir kalbos buvo be jokių akcentų, blankios. Kad valstybės galvos pasisakymas gali būti įdomus ir be šou elementų, įrodė Lenkijos prezidento naujametinė kalba (ją "pagavau" iškart po sveikinimo iš Operos teatro). Aleksandras Kwaúniewskis kalbėjo apie tai, kuo reikšmingi buvo metai, tačiau nepamiršo ir skurdo, ir tų, "kurie Naujuosius sutinka ne taip, kaip norėtų". Žinau, kad galite man priekaištauti, jog tokios kalbos - totalitarizmo palikimas, bet aš su tuo nesutiksiu, nes mačiau ir šventinę Prancūzijos prezidento kalbą. Keista, bet padėtį ištaisė "Pirmuoju Baltijos kanalu" besivadinanti televizija, kuri prieš dvyliktą parodė Valdo Adamkaus kreipimąsi - prezidentas jau sėdėjo namuose prie židinio, vienas ir neapsuptas operos žvaigždžių.

Per šventes sėdėti prie televizoriaus - tikra kančia: seniai užgesę žiburėliai su tokiomis pat žvaigždėmis, seni rusų ir amerikiečių filmai, beje, tie patys per kelis kanalus (sausio 1 d. Steveno Spielbergo "Kablį" rodė bent trys televizijos). Visai nelinksma, kai naujametinėje Kultūros namų mozaikoje per LTV du žiniasklaidos pamėgti menininkai kalbasi apie prezervatyvus, kuriuose jų svečias laiko linzes, arba literatūros specialistas beviltiškai nuobodžiai pasakoja anekdotą "iš rašytojų gyvenimo". Vėliau tas pats literatūros specialistas atlaidžiai pasiūlo knygą apie Vergilijų vienišoms ir svajingoms moterims. Suprantu, kad šiuolaikinę literatūrą (ypač lietuvių vyrų) galima skirstyti pagal lyties požymius, bet atlaidus ir paniekinamas požiūris į vienišas moteris įžeidžia ne tik subtilios literatūros gerbėjas. Taip lietuviškieji kultūros (?) namai tik dar kartą įrodo savo beviltiškas pastangas atsikratyti provincialumo, trykšte trykštančio iš vedėjų povyzos ir leksikos (laidoje nuskambėjo ir frazė, kad lietuvių menininkai nuvežė į Daniją parodyti savo kultūrą. Galima tik įsivaizduoti, ką jie ten parodė). Tačiau labiausiai prajuokino odiozinio į TV4 persikėlusio "Žinių radijo" vedėjo Audrio Antanaičio komplimentas dažniausiai šeimininkus keičiančiam politikui Alvydui Medalinskui: "Esate gyva Lietuvos politikos istorija". Ar ne šou? Deja, vis dėlto ne toks jau ir juokingas.

Brandžių refleksijų apie politiką vis dėlto žada ne tautinės laidos, o senas filmas: 1977 m. Fredo Zinnemanno "Džiulija" (TV3, 4 d. 11.35). Šis filmas gavo net septynis "Oskarus" ir kartu su tais pačiais metais taip pat premijuota Woody Alleno "Annie Hall" žymėjo posūkį į naują romantizmą, ekrane perteikiamų jausmų subtilumą. "Džiulija" sukurta pagal kadaise labai populiarios amerikiečių dramaturgės Lilian Hellman prisiminimus. Tai pasakojimas apie moterį, kuri po daugelio metų grįžta į Vokietiją, tikėdamasi rasti draugę, su kuria jos kartu kovojo prieš nacius. Tai pasakojimas ir apie 4-ojo dešimtmečio Niujorko menininkus, ir apie Hellman ir žymiojo detektyvų meistro Dashiello Hammetto santykius, ir nujaučiama dviejų moterų meilės istorija. Filme vaidina Vanessa Redgrave, Jane Fonda, Meryl Streep, neseniai miręs Jasonas Robardsas, Maximilianas Schelis.

Labai rekomenduočiau atkreipti dėmesį į Edwardo Burnso 1995 m. filmą "Broliai Makmulenai" (Tango TV, 7 d. 22 val.), kurį Tango TV reklamuotojai kažkodėl priskyrė Brianui De Palma. Filmas pasakoja apie tris brolius airius iš Niujorko, kurių kiekvienas turi erotinių, sekso bei tikėjimo problemų. Jie susitinka ir tas problemas aptarinėja. Beje, vieną iš brolių vaidina pats režisierius, taip pat filmuojasi ir jo žmona. Tai Edwardo Burnso debiutinis pilno metražo filmas, sukurtas už 25 tūkstančius dolerių, filmuotas jo tėvų namuose Niujorke, padarius vienintelę pertrauką, kai režisieriui buvo išpjautas apendicitas.

Burnsas - tikras niujorkietis ir tikras airis. Jo tėvas - policininkas, kaip ir jo dėdė bei septyni pusbroliai. Kinu Burnsas susidomėjo pamatęs kelis Martino Scorsese`s ir Woody Alleno filmus. Šių režisierių filmuose jam patinka autorių santykis su Niujorku - emocinis ryšys su miestu ir jo gyventojais. Save Burnsas apibūdina kaip istorijų pasakotoją. Jis nuo mažens norėjo tapti rašytoju ir studijavo literatūrą: "Mėginau rašyti romaną, bet sustojau ties trečiu puslapiu. Tai buvo katastrofa. Vėliau kažkas man davė knygą apie tai, kaip rašyti scenarijus. Nusprendžiau ja pasinaudoti. Atsisėdau, ir iškart viskas stebuklingai stojo į savo vietas. Supratau, kad būtent tai ir noriu daryti gyvenime. Pakeičiau mokyklą, nes nusprendžiau studijuoti režisūrą. Pradėjau kurti trumpo metražo filmus, rašyti scenarijus, kurių niekas nenorėjo skaityti. Tai truko ketverius ar penkerius metus. Tada pasakiau sau: "Jei noriu tapti režisieriumi, privalau statyti filmus". Taip gimė sprendimas kurti "Brolius Makmulenus".

Po šio filmo, apdovanoto Sandanso nepriklausomo kino festivalyje, Burnsą lygino ir su Allenu, ir su Jimu Jarmuschu, ir su Halu Hartley`u. Aišku, filmo gerbėjai nekantriai laukė antrojo Burnso filmo. Tai buvo "She`s the One" (filmą rodė ir Lietuvoje, bet, užmuškit, lietuviško pavadinimo negaliu prisiminti). Filmas įvertintas gana aptakiai, nors būtent jame suvaidino tada dar niekam nežinomos Jennifer Aniston ir Cameron Diaz. Ką Burnsas veikia dabar, negalėčiau pasakyti, bet nenoriu tikėti, kad jis taip ir liks tik dviejų žavių filmų autoriumi.

Po užsitęsusių šventimų labai sunku sugrįžti į normalų ritmą. Nuo visokio tingulio (intelektualinio, fizinio, dvasinio etc.) mane dažniausiai gelbsti detektyvai. Labiausiai mėgstu Johną Le Carré - jo knygas pasilieku atostogoms, kad galėčiau neskubėdamas mėgautis kiekviena fraze, nes, patikėkite, tai tikrai geras rašytojas. Retas kuris tariamai madingas šiuolaikinis rašytojas sugeba sukurti tokių puikių, imlių frazių, tokią intensyvią atmosferą. TV3 (4 d. 23 val.) rodo Fredo Shepisi 1990 m. ekranizuotą Le Carré romaną "Rusijos namai". Kurtas "perestroiką" išgyvenančioje Rusijoje, filmas, aišku, neprilygsta literatūriniam originalui, bet kas atsisakys dar kartą pamatyti vyriškąjį Seaną Connery, gražiąją Michelle Pfeiffer (beje, visiškai nemokančią vaidinti) ir klastingąjį Klausą Maria Brandauerį?

Patrice`as Chéreau, manau, nustebino visus, kai 2000 m. sukūrė "Intymumą" (jį sausio 9 d. 22.35 rodo LNK "Snobo naktis"). Efektingų teatrališkų mizanscenų, puošnių kostiumų gerbėjas ir homoseksualių istorijų pasakotojas "Intymume" rodo du visiškai niekuo neišsiskiriančius žmones, kurie susitinka kartą per savaitę užsiimti seksu. Tačiau vyriškio (Marcas Rylance` as - "Globe" teatro aktorius ir direktorius) greitai ima netenkinti anonimiškas seksas, jis ima sekti savo partnerę (Kerry Fox), susipažįsta su jos vyru, sūnumi... Filmą sunku atpasakoti žodžiais, nes jo esmė gimsta iš žiūrovo santykio su tuo, ką jis mato. O jam rodoma viskas, juk ne veltui reklamuotojai Lietuvoje akcentavo, kad "viskas vyksta iš tikrųjų". Keistas dalykas, "Intymumas" rodo "gryną" seksą, bet žadina mintis apie meilę ir, beje, apie kino leistinumo ribas. Jokiu būdu negalėčiau teigti, kad tai pornografija (nors ji taip pat kažkam reikalinga), tačiau realizmas kine irgi ne visada yra tikras.

Jūsų - Jonas Ūbis