"BlueBob" bulvaras

Edward Burns

Sulaukęs 56-erių Davidas Lynchas išbandė beveik viską: tapybą, skulptūrą, fotografiją, televiziją, interjerą, reklamą, komiksą, internetą... Po "Malholando kelio" sėkmės jis paliko kamerą, kad atrastų gitarą. Su savo draugu gitaristu ir garso operatoriumi Johnu Neffu jie įrašė plokštelę "BlueBob" ir rengiasi koncertui Paryžiaus "Olimpijoje".

Kada susitikote su Johnu Neffu?

Davidas Lynchas: Prieš šešerius metus, kai savo namuose įsirenginėjau garso įrašymo studiją. Pasikviečiau akustikos specialistus, Johnas su jais bendradarbiavo. Baigiantis darbams, kartą mes dviese prisėdome ant grindų ir aš pasakiau Johnui: "Dabar reikia rasti garso operatorių, kuris mokėtų priversti veikti visą šitą aparatūrą". Johnas atsakė: "Aš esu tas žmogus". Johnas - ne tik garso operatorius, bet ir muzikas, todėl daugybė dalykų tapo įmanomi.

Kai nusprendėte įsirengti studiją, ar galvojote groti pats?

D.L.: Tiksliai dar nežinojau. Tai buvo gana abstraktus noras. Norėjau nuosavos studijos, kad galėčiau jaustis laisvas. Kai naudojiesi išnuomota studija, skaitliukas sukasi, ir kiekviena valanda kainuoja daugybę pinigų. Įskaitomos net kavos pertraukėlės. Norėjau savo studijos, kad galėčiau eksperimentuoti.

Johnas Neffas: Davido studija yra pati kompleksiškiausia, kokioje teko dirbti, nes jis pats yra "daugiafunkcionalus". Čia galima padaryti beveik viską: įrašyti garsą, triukšmus, postsinchronizuoti ir t.t.

Kaip apibūdintumėt savo muzikinį bendradarbiavimą?

J.N.: Mus abu labai paveikė rokenrolo ištakos: Elvis, Little Richardas, Chuckas Berry, Roy`us Orbisonas...

D.L.: ..."Les Everly Brothers", Gene`as Vincentas... 6-asis dešimtmetis, kai viskas prasidėjo.

J.N.: Tačiau mes ir skiriamės: aš įrašinėju plokšteles nuo 1965 metų, dirbau su visais žanrais: pop, soul, heavy metal... Davidas dievina techniką ir gana keistą garsą... Pirmasis kūrinys, kurį įrašinėjome kartu, vadinasi "Pink Western Range". Jis pradėjo groti gitara tikrai nekonvencionalia maniera, aš net savęs paklausiau: "Kas gi tai?". Tačiau man patinka jo darbo stilius. Jis neleidžia tau eiti ten, kur tikėjaisi einąs ar tareisi nuėjęs. Eksperimentas jį domina labiau už rezultatą. Tai intelektualiai stimuliuoja ir leidžia atrasti iš tikrųjų naujus dalykus.

John Neff ir David Lynch

Koks jūsų kūrybos procesas?

D.L.: Johnas ima savo gitarą, aš imu savąją. Surandame ritmą, kuris tinka mums abiem, ir įjungiame sintezatorius, bet mūsų gitarų garsas dar stipresnis... ir pirmyn! Gitaros garsas jus nukreipia groti tam tikru būdu, bet jeigu modifikuosite sintezatorių duodamą ritmą, tai jus pastūmės ir į kitus dalykus.

Ar yra nustatytos žaidimo taisyklės?

D.L.: Nėra nieko iš anksto apibrėžto. Iš pradžių ritmas, paskui gitaros, o tada jau matyti, kokią kryptį pasirinksime. Paskui jau pagal įkvėpimą kažką pridedame - garsus, triukšmus. Neturime jokios filosofijos, jokios koncepcijos, jokių taisyklių.Visiška laisvė - tik akcija ir reakcija.

J.N. : Grodami stengiamės būti kuo spontaniškesni. Kiekvienas fragmentas įrašinėjamas tik vieną kartą.

O žodžiai?

J.N.: Kai jau esame smarkiai pajudėję į priekį, Davidas sako: "Gerai, dabar metas pagalvoti apie žodžius". Dažniausiai jis pasiūlo žodžius paskutinę minutę. Žodžiai mums yra kaip instrumentas, kartais net kaip garso efektas. Kai kuriuose "gabaluose" jūs net nesuprasite žodžių iš pirmo karto. Kai kas sako, kad girdėjo nesamus žodžius ir patys sukūrė prasmę. Įdomu, tiesa?

Ko jus išmokė ši patirtis?

D.L.: Tai fantastiška: man atsivėrė naujas pasaulis. Lyg aš būčiau atradęs naują kelią, "BlueBob" bulvarą. Mes jau kai ką pasiekėme, tačiau lieka dar daug vietos naujovėms. Tai labai įkvepia.

Pagal "Studio" parengė Kora Ročkienė