Atminties žaizda

Šiandien Vilniuje pradedamas rodyti naujausias žymaus Kanados režisieriaus Atomo Egoyano filmas "Araratas". Tai pirmasis filmas apie armėnų tautos genocidą, kurio premjera sukėlė skandalą 2002 m. Kanų kino festivalyje.

Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Christopheris Plummeris, Bruce`as Greenwoodas, Arsinée Khodjian, Marie-Josée Croze. Filmo atsiradimą Lietuvoje inicijavo Lietuvos armėnų bendruomenė.

Pusantro milijono armėnų žudynės, apie kurias pasakoja "Araratas", - viena gėdingiausių XX a. paslapčių. Sukūrėte filmą norėdamas priminti pasauliui apie užmirštą tragediją?

"Araratas" kalba apie kelių diasporoje gyvenančių armėnų kartų traumą. Nusikaltimas, kuris įvyko daugiau kaip prieš šimtą metų, ne tik atėmė gyvybę šimtams tūkstančių žmonių. Jo destruktyvi įtaka visos tautos tapatybei akivaizdi. Iš tų, kurie išgyveno, atimta dvasinė jėga, sunaikintas jų tikėjimas žmogiškumu. Šia prasme filmas yra šiuolaikiškas, ne tik istorinis.

Du trečdalius armėnų turkai išžudė atvirai, neprotestuojant tarptautinei visuomenei.

Tai ir yra mūsų laikų cinizmas. Galima paklausti, kas buvo padaryta, kad būtų sustabdytas Kombodžos raudonųjų khmerų žiaurumas? Kodėl niekas nenutraukė kraujo praliejimo Afrikoje, vykstant karui tarp tutsi ir bhutu genčių? Dviejų šimtų tūkstančių armėnų žudynes 1894-1896 m. tarptautinė visuomenė pastebėjo. Tačiau konkrečios reakcijos stoka vėliau išsiliejo galinga žudynių banga, kurios apogėjus - Antrojo pasaulinio karo metai.

Kaip tai atsitiko? Kodėl tos žudynės apskritai galėjo įvykti?

1914 rugpjūtį, dieną po to, kai vokiečiai paskelbė karą Rusijai, tarp Turkijos ir Vokietijos buvo pasirašyti slapti dokumentai. Juose aptartas glaudus šių šalių karinis bendradarbiavimas. Vokiečių kariuomenės vadai turėjo lemiamą balsą priimant strateginius turkų armijos sprendimus. Maždaug po metų, 1915-ųjų gegužės mėnesį, turkų vyriausybė išleido įsakymą apie prievartinę armėnų gyventojų deportaciją iš Rytų Anatolijos. Krikščionys armėnai įtarti turintys prorusiškų simpatijų ir rengiantys planus suvienyti Armėniją po Rusijos imperijos karūna. Įsakymas apėmė kelis milijonus žmonių. Praktiškai tai reiškė leidimą pradėti Osmanų imperijos pakraščiuose gyvenančios armėnų mažumos sunaikinimą. Trečdalis buvo užmušti, trečdalis žuvo deportuojant, trečdaliui pavyko išgyventi.

Nepaisant Europos Parlamento sprendimo, pripažįstančio Turkijos vyriausybės kaltę ir įpareigojančio oficialiai pripažinti nusikaltimą, Turkija iki šiol atsisako prisiimti atsakomybę. Kodėl?

Tai turkų problema, ne mano, todėl neprivalau atsakyti į šį klausimą. Visi laukiame, kad tai padarys Turkijos vyriausybė. Tai viena iš sąlygų priimti šią šalį į Europos Sąjungą.

Kodėl filme "Araratas" rodomas tik vienas armėnų tragedijos epizodas, įvykęs Vano apylinkėse?

Primityviais karabinais apsiginklavę armėnai įnirtingai priešinosi naujausia karine technika, net artilerija ginkluotai turkų armijai. Tos herojiškos kelias savaitės trukusios kovos liudininkas amerikiečių gydytojas Clarence`as Ussheris išspausdino savo prisiminimus 1917 m. Niujorke. Rinkdamas medžiagą šia tema aptikau ir Arshilo Gorky - vieno garsiausių XX a. armėnų tapytojo - pėdsakus. Pasirodo, jis praleido vaikystę Vane ir taip pat matė šias kovas. Jo akyse turkai išprievartavo ir nužudė jo motiną. Jam pavyko kartu su seseria emigruoti į JAV. Po dešimties metų jis nusižudė. Man pasirodė, kad to sukrečiančio istorijų rezginio pakanka perteikti visą tragediją. Be to, rūpėjo ne rekonstruoti įvykius, bet parodyti, kaip praeitis veikia šiuolaikinių žmonių sąmonę ir elgesį. Ne istorinis aprašymas, bet po patirto sukrėtimo atgauta dvasinė pusiausvyra yra filmo esmė.

Nenorėjote rodyti siaubo tiesiogiai?

Ne tik tai. Paprasčiausiai nemokėčiau sukurti martirologinio filmo su žiauriomis, patetiškomis žudymo scenomis. Man tai atrodo pernelyg naivu. Todėl apie daugumą dalykų, pavyzdžiui, apie nusikaltimo apimtis, "Ararate" sužinome iš pasakojimų, kad ir iš filmo, kurį nusprendžia sukurti vienas filmo herojus (jį vaidina Charles`is Aznavouras). Daug žmonių mane įkalbinėjo, kad sukurčiau būtent tokią iliustratyvią istorinę freską kaip jis - senovinio stiliaus filmą, rodantį "kaip viskas buvo iš tikrųjų". Tačiau aš ne iš tų liudijimo misijos apsėstų kūrėjų. Aš nepripažįstu menininko atsakomybės istorijai. Vis dėlto suprantu, kad medžiaga, kurios ėmiausi, yra nepaprastai apgaulinga, ir noriu kalbėti tik savo vardu.

Ar istorijos "ėmimas į kabutes" nėra jos supaprastinimas?

Tam tikra prasme taip. Tačiau be distancijos dabar nepavyks nieko papasakoti. Man ypač reikėjo perspektyvos, susidedančios iš daugelio požiūrio taškų. Mano filmas nėra propagandinis dokumentas, bet tik sudėtingas psichologinis pasakojimas. Pats apie visa tai, ir apie tai, kad esu armėnas, sužinojau tik būdamas 18 metų. Augau Toronte, lankiau kanadietiškas mokyklas, anksčiau nieko nežinojau apie protėvių praeitį. Tik pradėjęs studijuoti išlikusius dokumentus, klausytis, ką kalba tėvai, supratau, kas aš esu.

Ką jautėte atkurdamas ekrane masinių žudynių scenas?

Susijaudinimą. Giliausiai išgyvenau žygio per dykumą scenas. Tūkstančiai žmonių mirė nuo išsekimo. Pamatyti tas scenas savo akimis buvo labai skausminga, beveik nepakeliama. Po premjeros man prikaišiojo, esą aš tyčiojuosi iš kančios, groteskiškai rodydamas režisierių, kuris archajiškai filmuoja savo tėvynainių mirtį. Tai niekai. Nesu toks perversiškas, kad žvelgčiau į tragediją ir kartu iš jos šaipyčiausi. "Araratas" - pirmasis vaidybinis filmas, rodantis armėnų genocido istoriją. Puikiai supratau, kad apie jį dauguma žiūrovų sužinos būtent iš mano filmo. Nenorėjau įžeisti jų jausmų. Tokią komediją kaip "Gyvenimas yra gražus", kuri žudynes rodo "linksmai", galima sukurti tik po to, kai jau esi matęs dešimtis filmų apie Holokaustą. Tada toks požiūris nieko nežeidžia.

Filmuojate jau nuo 18 metų. Tačiau ankstesniuose filmuose neatsiverdavote, kad domitės armėnų istorija. Kodėl nusprendėte sukurti "Araratą" būtent dabar?

Jau seniai planavau šį filmą. Tačiau vis nepavykdavo surinkti pakankamai pinigų. Jei ne Roberto Lantoso, vengrų žydo, kuris buvo Istvano Szabo filmų prodiuseris, pagalba, matyt, būčiau dar ilgai ieškojęs pinigų. Po "Saulės lašų" sėkmės jis man pasiūlė sukurti filmą apie Armėnijos istoriją. Išeities taškas turėjo būti jauno vaikino Rafio - garsaus režisieriaus asistento, renkančio medžiagą filmui apie genocidą - peripetijos. "Araratas" skiriasi nuo mano ankstesniųjų filmų ne tik tema. Pirmiausia jame daugiau diskutuojama apie įvairias problemas. Personažai atvirai reiškia savo nuomonę, nieko nenutyli. "Felicijos kelionėje", "Egzotikoje" ar "Šviesiame rytojuje" herojai kalbėjo, kad nieko nepasakytų, tarsi slėpėsi už žodžių. "Ararate" kalba yra skaudžiai žeidžiantis ginklas.

Daugelį Jūsų filmų herojų sieja patologiniai ryšiai. Pavyzdžiui, "Šviesaus rytojaus" dukra myli ją seksualiai išnaudojantį tėvą. "Felicijos kelionės" herojus žudikas maniakas žavi savo auką. "Ararate" santykiai supaprastinti. Ar dėl to kalti istorijos mechanizmai?

Ne visiškai. Istorija, bent jau ta, kurią aš pasakoju, nėra juodai balta. Šiuolaikinį požiūrio tašką ir įvedžiau į filmą tam, kad būtų neįmanoma supaprastinti jį interpretuojant. Filme turkai nėra vien tik blogi. Armėnai taip pat nėra vienprasmiškai geri. Kiekvienas jų išgyvena savas moralines dilemas. Kai kas kenčia todėl, kad neturi atminties. Pavyzdžiui, Rafis nežino, ar labiau myli savo motiną, ar merginą. Iš tikrųjų

jis yra atsidavęs tik menui. Gorky paveikslas, kurį jis nuolat kontempliuoja, atspindi stiprų motinos ir vaiko jausmų ryšį. Ta pasaulietinė ikonos versija, rodanti Dievo motiną ir Sūnų, apsirengusius tautiniais armėnų drabužiais, žadina jo ambivalentiškus jausmus. Viena vertus, šis paveikslas jam yra stiprių dvasinių išgyvenimų šaltinis, kita vertus, stimuliuoja jo norą išsilaisvinti iš motinos valdžios. Jo santykiai su tėvu teroristu, kuris nusižudė po pasikėsinimo į turkų diplomatą, taip pat nėra paprasti. Suvokimas, kad tėvas buvo žudikas, pasmerkia Rafį amžinam nerimui ir kaltės jausmui.

Tokius santykius psichoanalizė vadina esminiais. Daugelio Jūsų filmų herojų psichiką būtų sunku suvokti, nežinant šios teorijos.

Kadaise buvau froidistas. Psichoanalitikų darbai padarė man didelį įspūdį. Tačiau dabar juos skaitau vis rečiau. Gyvenimas moko įdomesnių dalykų.

Kuriant "Araratą" Jums padėjo armėnų aktoriai emigrantai. Ar sunku buvo juos įtikinti dalyvauti tokiame filme?

Neįsivaizdavau filmo be Aznavouro - didžiausio gyvo armėnų menininko. Laimei, jis įvertino mano siūlomos diskusijos lygį. Prašom neužmiršti, kad vienintelė sritis, kur šiandien gali susitikti armėnų dia- spora, yra kultūra. Daugiau mums nieko neliko.

Pagal "Polityka" parengė Kora Ročkienė