Nuo ūkanų upės krantų stebint ištirpstantį kelią...

Dalia Matulaitė. "Šulinys". Fragmentai. 1998 m. Bronza, akmuo

Tokie žodžiai išsprūdo skulptorei Daliai Matulaitei jos mažosios skulptūros darbų retrospektyvinėje parodoje "Arkos" galerijoje (2002 11 21 - 2002 12 11). Paroda - nedidelė, labai kompaktiška, nors aprėpė 1972-1988 metų ir pastarųjų penkerių metų kūrybinius ieškojimus ir atradimus. Autorė pati kūrė ekspoziją, todėl buvo jautriai apgalvota kiekvieno objekto vieta, žiūrėjimo ir įžvalgų rakursai, skulptūrų tarpusavio santykis ir ryšys su piešiniais ant sienų. Jautėsi harmoningai sutvarkyta erdvė, kurioje jauku ir gera būti, nuteikianti meditatyviam susikaupimui, žadinanti poetiškai metafizinį santykį su tikrove.

Lietuvos kultūrinio gyvenimo stebėtojai jau senai įsidėmėjo Dalios Matulaitės archetipiškai stilizuotą, sakralumu dvelkiančią poetiką. Autorė sąmoningai pasirinko ir puoselėja konstruktyvų požiūrį į liaudies skulptūros tradiciją, į tylų gyvybingųjų struktūrų skleidimąsi amžinosiose gamtos stichijose, mokėjimą atsirinkti tai, kas skamba mums čia ir dabar, nors ateina iš giliausios praeities: senovės Egipto, magiškos Meksikos, tolimos Japonijos ar paslaptingos Afrikos. Kaip visada, net ir labiausiai kameriniuose savo darbuose skulptorė nesiekia buitiškumo ar natūralistinio panašumo, ją domina ne žmogaus anatomija ar psichologija, o pačios būties bylojimas per žmogaus figūrą.

Žvelgdamas į tokius jos darbus kaip "Neringa" (1972-1983, arch. R. Buivydas, Klaipėda, Neringos skveras), "Seserys" - paminklas Lazdynų Pelėdai (arch. R. Buivydas ir J. Balkevičius, 1988-1991, Vilniaus senamiesčio skveras) ar Šventvakarių Ėvė - paminklas Ievai Simonaitytei (arch. R. Buivydas, J. Balkevičius, 1984-1997, Priekulė), nejučiomis galvoji apie drąsią ir stiprią vyriško mąstymo jėgą. O kai pamatai tuos pačius objektus maža forma ir dar kitų darbų kontekste, supranti, kad prieš mus skleidžiasi įvairialypė moteriška dvasia, vengianti bet kokio agresyvumo, motiniškai šilta ir dėmesinga gyvybingiausiems lietuvių tautos archetipiniams motyvams. Susumavus jos darbų virtinę nuo vizijos iki realizacijos, susidaro pakankamai ilgas kelias, kupinas likimo malonių ir skausmingų nusivylimų, iš kurių galiausiai ir susiklosto menininko kūrybinė patirtis bei žmogiška išmintis. Profesūra Vilniaus dailės akademijoje - savotiška motinystė, įpareigojanti pasidalyti savo kūrybine patirtimi su būsimaisiais meninikais.

Skulptorei kiekvienas jos darbas yra iškentėtas ir su meile lauktas, su meile prisišaukta jo vizija, skausmingai ir ilgai gimdytas (žinom, kaip nelengva įsigyti monumentui tinkamos medžiagos ir užsakovą, o po to jį realizuoti). Klausydamasi autorės pasakojimų supranti, kad jai nepaprastai brangus jos pirmagimis - "Stumbras", kuriam "išnešioti" prireikė net dešimties metų (1969-1979, arch. A. Sasnauskas, Kaunas, Ąžuolynas). Toliau sekė visa serija galingos dvasios lietuvių moterų. "Neringa" - titaniškos genetikos pramotė, stiprių šaknų liudijimas, atitikmenų tam rastume kiekvienos tautos mitologijoje. Kita šios temos variacija - skulptūroje "Rytas - Vakaras". Ta pati pramotė, protėvių dvasia, susitelkusi į viena - saugoti ateitin žengiantį jos vaiką, naiviai ir patikliai žvelgiantį į pasaulį. Motinos rankos, nelyginant amžino rūpesčio stogas tam, kuris išnešiotas po širdimi ir visiems laikams liks jos dalimi. Savo stilistika ir aukšta etine gaida artima "Aušra" - trumpas jaunos moters prisėdimas prieš likiminį žingsnį. Aušra kaip tautos atgimimo, dvasinio pabudimo simbolis. Panašiai skamba ir "Gėluva. Krikštamotės namai" - išilginta figūra, lyg moteriškas Nukryžiuotojo variantas, iš aukšto stebintis savo krikštavaikius gyvenimo vingiuose. Motinos atminimo inspiruota buvo kurta ir skulptūra "Šešėlių šviesa". Drastiškai prasivėrusi ertmė monolitiškos plastikos figūroje daro pavadinimo metaforą tragiškai apčiuopiamą - vidaus gelmėn, kur natūraliai turėtų būti tik tamsa ir šešėliai, skverbiasi šviesa. Prisimeni mistinius aiškinimus, kad kiekvienas vaikas, išeidamas į gyvenimą, palieka tuštumą savo gimdytojų auroje.

Kitokia yra "Gražina" - vienas herojiškiausių moteriškumo paveikslų lietuvių kultūroje - moteris didvyrė, perimanti ant savo liaunų pečių kovos naštą, kai vyrai sudvejoja, ir primenanti, kad pareiga tėvynei, meilė ir pasiaukojimas yra nepaminamos vertybės. Šis įvaizdis mums nuo vaikystės įstrigęs atmintin Adomo Mickevičiaus dėka, nors atėjęs iš lietuvių legendų: šarvuota, raguotu šalmu būtybė, regis, gimusi būti ant žirgo, didinga ir kilni kariūnė, stotinga ir laiba, ir ... nepaprastai graži, nežinia, ar dėl formų visumos, ar dėl didelių išraiškingų akių. Retai kada regimas įkūnijimas taip atitinka fantazijos idealą. Ir ypač įdomu, kad šis romantinis personažas prisimenamas dabar - pretenzingos dekonstrukcijos, ironijos, skepticizmo ir cinizmo atmosferoje. Džiugu, kad "Gražinos" skulptūra rado sau deramą vietą LR Seimo rūmuose Vilniuje. Darbas daro galingą įspūdį ir maža forma, bet galima įsivaizduoti, kokia simboliška jėga šis monumentas atsiskleistų, jei galėtų gimti visa savo sumanymo didybe; kokią mobilizuojančią dvasią galėtų spinduliuoti, kai lietuviams pabunda depresyvumo ir nevilties nuotaikos. Dalia Matulaitė meistriškai kuria aukščiausio polėkio poetines metaforas akmens ir metalo struktūromis, jos valia prarandančiomis savo prigimtinį sunkiasvoriškumą. Toks pakilus ir įkvepiantis "Žirgo maudymas" iš ciklo "Laiškai ant vandens". Gaivalingame kalnų upelyje toks pats gaivalingas žirgas ir žmogus, kuriam paklūsta gamtos stichijos. Ši ekspresyvi vizija realizuojama, regis, labai taupiomis priemonėmis: bronzos lakštų sukūriuotos bangos, o virš jų - juvelyriškai išlietos arklio ir žmogaus galvos. Atskirus elementus draugėn sujungia metaforos asociacija. Visa kompozija išdėstyta pasvirusia vertikale ir rymo ant paprasčiausio lauko akmens, kuris paremtas gana aukšta šlifuoto granito kolonėle. Šis lyg ir kamerinis darbelis savo formų ir faktūrų santykiu išjudina jausmus, padvelkia plačiom erdvėm, kai toli matyti ir visai kitaip gali kvėpuoti. Taip nejučia priėjome prie svarbiausių apibūdinimų: Dalia Matulaitė ne tik juvelyriškai atskleidžia medžiagos galimybes, ji yra iš tų retų menininkų, kurie įvaldo metafizines erdves ir įtraukia žiūrovą į magiškos realybės verpetus. Visos jos figūros maksimaliai sukauptos, jos žvelgia į pasaulį, dalį žvilgsnio palikdamos savyje, niekada nepraranda savo vizijos.

Dalia Matulaitė. "Akmens fortepijonas". Iš ciklo "Laiškai ant vandens". 2001-2002 m. Bronza, akmuo, vanduo

Skulptorės stilistika ir intelektualinis angažuotumas kaip reta tinka poetiškiausioms idėjoms reikšti, todėl jos darbų pavadinimai pratęsia arba įprasmina skulptūrų poveikį. Pavyzdžiu galėtų būti kompozicija "Vėjų namas" Vytautui Mačerniui atminti. Gaila, kad šis darbas dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių taip ir neiškilo prie Lietuvos ambasados Maskvoje. Asociatyvia logika paremta žmogaus veido, ramių ir griūvančių formų jungtis, ekspresyviai į dangų įsiveržiantys paukščiai, pagaliau harmoninga dermė tarp bronzos liejinio, paprasčiausio upės tėkmės nuglūdinto akmenėlio ir poliruoto, taisyklingo skritulio formos, įstabios faktūros akmens postamento, - visa tai leidžia intuityviai pajusti vieno reikšmingiausių XX a. lietuvių poetų kūrybinės vaizduotės jėgą.

Pastarųjų metų ieškojimuose - "Laiškuose ant vandens" - autorė siekia sujungti skirtingas stichijas: žemę, akmenį, vandenį, metalą, orą, šviesą. "Akmens fortepijoną" pasisekė įkūnyti natūroje. Gražiame Nemenčinės miškelyje atsirado neįprastos formos fontanas: masyvūs glūdinto akmens kėdė ir stalas, per jo paviršių nuolat atitekančio vandens "plokštuma", ant kurios ir gimsta "vandens klavyrai" - bronziniai užrašytų opusų lakštai, virš vieno plevena dar gyva įkvėpimo "dūšelė".

Net ir tuose Dalios Matulaitės darbuose, kuriems yra svarbi alegorinė, simbolinė semantika, figūros daro poveikį formų masėmis, faktūromis, tūrių santykiais, dinamiškais rakursais, kuriančiais vidinę įtampą. Paskutiniuose darbuose mažiau literatūrinių asociacijų, leidžiama prabilti savo paveikumu pačioms medžiagoms ir jų prigimtinių savybių sąveikai. Labai natūraliai ir raiškiai juose suskamba nuo seno skulptorę žavinti japoniškų sodų estetika. Bet būtų pasakyta ne viskas, jei neatkreiptume dėmesio į Lietuvoje dar niekieno nenaudotą medžiagą: kosminių stichijų žaismėn įjungiamas ūkas - paslapties, efemeriškumo, lengvumo, neapčiuopiamos transformacijos materija. Šalia sustingusių, monumentalių, geometrizuotų formų akmens, tekančio ar raibuliuojančio vandens, žmogaus ir ugnies dėl savo plastiškumą atskleidžiančios bronzos atsiranda naujas realybės matmuo. Kompozicijoje "Šulinys" tai buvo panaudota pirmą kartą. Čia ūkas skleidžiasi virš masyvios akmeninės formos, kurios keturiuose kampuose vypso simpatiškos chimerytės, - kiekviena vis kitokia, savaip baisi, savaip graži, savaip juokinga. "Akivaras" - sukaupta ir gana abstrakti kompozicija. Rausvas poliruotas granitas gan drastiškai kontrastuoja gruoblėtoms bronzos atplaišoms, iš po kurių kyla ūko migla, lyg užuomina apie paslaptingą, gal ir pavojingą gilumį vyksmą. Na ir "Ūkanų upė"... Maksimaliai taupiomis priemonėmis išspręsta kompozicija. Statmenos viena kitai juodo ir rausvo akmens stačiakampės formos kontrastuoja ir paryškina viena kitą. Jos suformuoja vandens baseinėlį, o kartu labai organiškai "atveria ir pridengia" kūrėjos sumanymą: iš gelmės paslaptingai švyti raudonos šviesos akis, apsiausta besiplėtojančio ūko, kurio palytėta visa kompozicija beveik netenka savo mechaninio materialumo. Nuo šalto akmens garai ilgainiui atšąla ir rasos lašu krinta žemyn, pertraukdami tylą pirmapradžiu gamtos garsu. Sunku atsispirti kontempliatyviai šio darbo įtaigai. Iš tiesų visų mūsų gyvenimo kelias ištirps ūkanose, bet laimingi kūrėjai, kurių darbai ilgai primins autorių.