Teatras

Aktoriumi reikia gimti

Vladimirui Jefremovui - 60

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Nebūsiu originali pasakydama, kad Vladimiras Jefremovas - Rusų dramos teatro siela ir žvaigždė. Šitaip jį vadino daugelis scenon lipusių ir aktorių 60-mečio proga sveikinusių jo gerbėjų bei teatro svečių. Lipusių, teikusių gėles, kalbėjusių ir dainavusių, dovanojusių dovanas ir bučiavusių jį, Vladimirą, arba tiesiog Volodią. O jis gruodžio 20-osios vakarą sėdėjo garbingoje kėdėje ir klausė, žiūrėjo. Sakau - Volodią, nes žiūrint į šį aktorių tik taip ir norisi jį vadinti; kažkoks jis artimas, pažįstamas, kuriantis apie save, ne, nesakau, kad gyvenime, bet scenoje draugiškumo ir artumo erdvę. Ir ne tik kartu su juo vaidinantiems kolegoms, bet ir žiūrovams. Tie, kurie su juo bendrauja nuolat, prisimintų Volodią kaip nepaprastai gyvą, smalsų, neieškantį žodžio kišenėje - kiekvienai situacijai jis akimirksniu prisimena kokią nors istoriją ar pokštą, anekdotų ir lakių posakių jo galvoje knibždėte knibžda, kaip ir... eilėraščių. Kažin, kiek jų aktorius moka? Kiek mylimų poetų turi? Kai skaito juos, bemat pasikeičia. Kad ir kur ar su kuo būtų. Poezija nukelia į kitą pasaulį, ne kasdienišką, o tikrų arba gal net pakylėtų pojūčių. Turbūt tik poezija ir gali "suvaldyti" kunkuliuojantį jo temperamentą, priversti susikaupti ne tik jį patį, bet ir aplinkinius. Vienas mėgstamiausių - Borisas Pasternakas.

Jubiliejaus vakarą aktorius perskaitė jo eilėraštį - vėl grąžindamas visus susirinkusiuosius į ten, kas net ir tokia proga vadinosi scena. Kas net ir dabar, vaidinant kitiems, sveikinusiesiems, vis dar alsavo ką tik pasibaigusio spektaklio nuotaika. Ja kurį laiką gyveno ir Volodia, daugiau kaip dvi valandas su tik jam vienam būdinga energija buvęs ne savimi, o vienu žymiausių aktorių - Edmundu Kinu IV. Atrodė, kad toks jubiliato sėdėjimas puošnioje kėdėje kiek nejaukus aktoriui, pernelyg pompastiškas jo kukliam būdui ir tokiai pat kukliai, bet didžiulei sielai. Ir šis "vaidmuo" gal net sunkesnis už Kyno, nes vaidinti jį tenka kartą per dešimtį metų, tarsi užbaigiant, susumuojant dar vieną laiko ir gyvenimo atkarpą, kurios kaskart darosi vis trumpesnės, pralekia kaip akimirksnis. Tai minėjo ir sveikinusieji - atsimenu, visai neseniai, regis, vakar, - tokį patį šaltą 1992-ųjų gruodžio vakarą...

Negaliu susilaikyti nepacitavusi Romano Viktiuko sveikinimo 60-mečio proga:

"Volodia nemyli: spalvų - akimis, garsų - ausimis, lūpų - lūpomis, o myli viską savo unikalia siela! Volodia! Tu suvaidinai per ketverius mano laimingo buvimo Vilniuje metus visus pagrindinius vaidmenis. Ir kaip suvaidinai! Nepamirštamai! Tu toks pat jaunas ir toks pat gražus! Koks jubiliejus! Kokie šešiasdešimt!"

* * *

Dauguma ir užaugo su jo vaidmenimis, ir mokėsi iš jo, ir net galbūt stengėsi jį mėgdžioti. Užaugo kartu, nes kartu su juo augo, brendo, keitėsi ir Rusų drama - keitėsi aktorių kartos, režisieriai, pats teatro pastatas. Ir ne tik - keitėsi Vilnius, kurį Volodia beprotiškai myli. Žiūrėdamas į jaunystės ir vėlesnes aktoriaus nuotraukas, pastebi ne amžiaus pokyčius, bet kažkokį unikalų dviejų prigimčių, dviejų tautybių derinį - jis toks lietuviškas ir kartu rusiškas savo nuoširdumu, kuklumu, tiesumu, atvirumu ir neramia siela, jos neaprė- piamumu, jos noru tarsi išsiveržti ir gyvuoti nepriklausomai, savarankiškai. Galbūt kaip tik šitai yra ta Volodios prigimtis, kuri kiekvienam jo per beveik keturiasdešimtmetį sukurtam vaidmeniui suteikia vis kitokių štrichų, vis naujos patirties, vis gilesnės pasaulio pajautos, nuo kurios tik ir galima išsivaduoti per tokius skirtingus, kokius jam teko kurti (nuo komiškų iki tragiškų), personažus. Turbūt neatsitiktinai, nes Volodia - dar ir sceninės transformacijos meistras. Jis kitoks vaidindamas ne tik skirtingus, bet ir tą patį vaidmenį - Tartiufą, Kiną, Bolšovą, Prostakovą, Juodaūsį... Vaidyba - aktoriaus aistra, bet kad ir kokį personažą jis vaidintų - gerą ar blogą, kilmingą ar prasčioką, dorą ar niekšą, - visi jie pažymėti kažkokiu dramatizmu ir tuo charakterio tikrumu, kuris gali apimti skirtingus būdo ir elgesio bruožus. Tiksliau, kad ir ką aktorius vaidintų, juo visada tiki. Šis tikrumas gali nušvisti visai netikėtai, nelauktai - kai aktorius staiga stabteli, o jo veidas sekundei sustingsta, kai, regis, jo kuriamas veikėjas trumpam nugrimzta į save. Tokiais momentais, tokiomis pauzėmis matai ir aktorių, ir veikėją - lygiaverčius partnerius, čia pat, scenoje, besidalijančius savo patirtimi. Galbūt šio aktoriaus išskirtinumas ir yra tai, jog kiekvienas jo vaidmuo - savo ir veikėjo patirčių sugretinimas, vieno kitu papildymas, o jo buvimas scenoje - gyvenimas, dosnus ir kolegoms, ir žiūrovams.

"Aktoriumi reikia gimti", - sako Kinas. Šis nelengvas vaidmuo turbūt Jefremovui artimiausias - ne todėl, kad galima ieškoti abiejų likimų paralelių, o todėl, kad čia aktoriui yra ir su kuo susikauti, ir kam nusileisti, ir ką nugalėti. Kinas kalba tokiais žodžiais, po kuriais aktorius galėtų pasirašyti.