Kas atsitiko "Žilvinui ir Eglei"?

Toks klausimas kilo lapkričio 27 d. 12 val. apsilankius Klaipėdos muzikiniame teatre ir išvydus jau ne pirmą kartą rodomą Audronės Žigaitytės naujausią operą. Prisiminus per operos premjerą švytinčią kompozitorę, skendinčią gėlių jūroje, ir gausiai susirinkusią dėmesingą publiką, nuoširdžiai sveikinusią autorę audringais plojimais, išryškėjo netikėtos šio spektaklio metamorfozės. Salė ir šį kartą buvo pilnut pilnutėlė, tvyrojo nerimastingas laukimas... Šmėstelėjo mintis: "Kaip būtų smagu tokią salę matyti per visus teatro spektaklius". Patogiai įsitaisiusi sunkiai rastoje vietoje su džiaugsmu laukiau, kada prasidės opera, kuriai spauda skyrė nemažai dėmesio. Deja... Vos tik gerbiamas dirigentas Stasys Domarkas mostelėjo batuta, pasijutau kaip "Žemaitijos" kino teatre: pirmųjų operos akordų neįmanoma buvo išgirsti, nes salės žiūrovai stengėsi nenusileisti orkestrantams savo atsineštais "instrumentais" - gaiviųjų gėrimų buteliukais, bulvių traškučių maišeliais, žiebtuvėliais ir netgi CD grotuvais, iš kurių sklindanti techno muzika "padėjo" pauzių metu neprarasti ritmo pojūčio. Viso šio "balagano" priežastis - per prievartą į teatrą suvaryta Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklų moksleivija, salėje virtusi nevaldoma minia. Po tokios "publikos" reakcijos tapo aišku, kad moksleiviai nesuvokia, kur esą, ir jiems visiškai neįdomu tai, kas vyksta scenoje. Bet įdomu turbūt ir negali būti, nes "Žilvinas ir Eglė" yra psichologinė, be to, gana statiška opera, skirta anaiptol ne pradinių klasių mokinukams, kurių teko taip pat nemažai tą popietę matyti. Neaiški tapo ir Klaipėdos muzikinio teatro vadovų pozicija. Juk reiktų rimčiau pamąstyti, kaip pateikti vaikams sunkiai jiems suvokiamą muziką. Dar daugiau abejonių kilo gilinantis į "Žilvino ir Eglės" atlikimo lygį. Akivaizdu, kad tos dienos atlikėjų sudėtis buvo gerokai prastesnė nei premjerinių spektaklių. Matyt, tokiam žiūrovų kontingentui daug "žvaigždžių" nereikia, o ir tos kelios lipa ant scenos kaip ant ešafoto.

Pasibaigus pirmajam veiksmui, kilo noras išeiti, kaip, beje, padarė nemaža dalis agresyviausiai nusiteikusio jaunimo. Tačiau buvo smalsu, kas bus toliau. Pasirodo, kad kai kuriems atlikėjams taip pat atsirado neatidėliotinų reikalų, nes antrame veiksme kažkur paslaptingai dingo dalis choro vyrų. Nors opera parašyta pagal to paties pavadinimo V. Mykolaičio-Putino poemą, kurios pagrindinis veikėjas - Žilvinas, tačiau lapkričio 27 d. spektaklyje pagrindine veikėja tapo Eglė (Dalia Kužmarskytė). Apmaudu, kad Mindaugui Gyliui, turinčiam puikų balsą, pritrūko aktorinių sugebėjimų pilnai atskleisti Žilvino paveikslą. Ko nepadarė solistai (Žilvinas ir Eglė I), tą padarė šokėjai - Aleksandras Jankauskas ir Vita Adomėnaitė-Joffė (Žilvinas ir Eglė II).Įvyko stebuklas! Visi susidomėjo tuo, kas vyksta scenoje, nes tapo labai įdomu, ar Žilvinas II išlaikys Eglę II. Kai Eglė sėkmingai pasiekė žemę, salėje nuvilnijo švilpesių ir riksmų banga, nes daugelis tikėjosi aštresnių pojūčių. Pasak operos choreografės Birutės Banevičiūtės, šokėjų duetas turėjo įkūnyti pagrindinių veikėjų sielas, tačiau tą dieną viskas buvo atliekama taip mechaniškai, kad netyčia į salę pakliuvusiam "normaliam" žiūrovui liko neaišku, koks yra jų vaidmuo šioje operoje.

Tokios paskirties ir tokio meninio lygio spektakliai kelia abejonių. Kažin, ar gerai jautėsi nušvilpti Žilvinas ir Eglė, ką mąstė bejėgiai pedagogai, apsupti nevaldomų auklėtinių. Moksleiviams, aišku, buvo smagu ištrūkti iš pamokų, bet smagiausia pasirodė sulaukti spektaklio pabaigos.

Banga Pamarytė