Muzika

Čia, dabar, visados...

Žvilgsnis į lengvąją muziką

Arūnas Pranciškus Peškaitis

iliustracija
Nelly Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas

Vinilinės plokštelės ir prieš 30, ir prieš 40, ir prieš 50 metų sukdavosi ant mūsų patefonų, praskaidrindamos vakarus ir nešdamos džiaugsmą. Kas atmins jų pasirodymo mūsų namuose datą? Bet gerai jutome jų šilumą, kažkokį nenusakomą jaukumą, "naminiškumą", jei taip galima sakyti. Vinilo plokštelės jau tapo mūsų namų legenda.

Albumas "Auksiniai "Kopų balsai" dovanoja anos epochos melodijas, suteikdamas galimybę dar kartą pasiklausyti romantiškos muzikos ansamblio, kurio muzikavimo stilius tapo ne tik popmuzikos, bet ir aplamai Lietuvos muzikinės kultūros klasika. Čia skamba geriausi Nelly Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko duetai bei dainos, pirmieji Edmundo Kučinsko įrašai iš ano, senųjų vinilinių plokštelių laiko.

Kartą, prieš kokius trejus metus, per koncertą jo vedančioji Nelly Paltinienę pavadino "legendine Lietuvos dainininke". Scenos legenda. Prancūzijai tai buvo Edith Piaf, Rusijai - Klavdija Šulženko, Amerikai - Frankas Sinatra... Kai dainuoja "legendiniai atlikėjai", rodos, laikas sustoja, kad niekada nepasakytum, kada jie pradėjo dainuoti, ir neatrodo, kad galėtų būti jų dainavimo pabaiga. Jie dainuoja čia, dabar, visados...

Viename interviu Nelly pasakoja, kad rimtai pradėjo sceninį gyvenimą būdama 18 metų. Tad berods jau 50 metų scenoje - niekieno pas mus nepralenktas kūrybinis ilgaamžiškumas. Iš pradžių - duetai, vokaliniai ansambliai, populiarių operečių melodijos. Vėliau - estrada. 2000-aisiais Nelly šventė savo veiklos estradinės muzikos srityje 40-metį... Kas pasakys, kada viskas prasidėjo? Tik žinoma, kad 1966-1967 m. buvo sudainuota "Ciganella" ("Tolumoje laužo liepsnos"...), dar ir dabar dainuojama Lietuvoje. O 2001 m. N. Paltinienė ir E. Ivanauskas pagerbti kaip ilgiausiai Lietuvoje dainuojantis duetas. Pirmasis profesionalus popmuzikos duetas mūsų šalyje! Jo pradžia taip pat, berods, 1967 m.? O 1977 m. "Kopų balsai", vadovaujami Arvydo Paltino, šventė savo 20-metį. Datos, atmintis, prabėgantis laikas. Čia, dabar, visados...

Mus pasiekia tikras paprastumas. Jis lieka ištikimu liudytoju tikrumo, kurio ilgimės, kurio negali slėpti naujųjų ritmų nuobodulys ar agresyviai vulgarūs tekstai. Gal todėl Andrius Mamontovas dar kartą, jau po 70 metų, "prikelia" gyventi D. Dolskį? Gal todėl 2002-ųjų vasarą Palangoje, pačiu sezono įkarščiu, pačioje didžiausioje salėje, kur koncertuoja "B`Avarija", "Skamp", "Delfinai", įvyksta ir N. Paltinienės bei E. Ivanausko koncertas?

Dueto dainos, melodika, harmonija mena "tuos" laikus - ikikarinį Kauną, jo "mažąją sceną". Dar kokiais 1980 m. viena močiutė, prieškario Kauno restoranų lankytoja, šių eilučių autoriui tvirtino - "Paltinienė dabar yra vienintelė "smetoniška" dainininkė Lietuvoje". Sceninė kultūra, kuriai būdingas atstumo tarp perteikiamo jausmo ir jo išgyvenimo nebuvimas, net dainininkės tartis leido anai poniai atpažinti savo jaunystę ir jos muziką. Kita vertus, ir N. Paltinienės, ir E. Ivanausko balsai yra labai originalūs: stebina Nelly balso moduliacijos, jos sugebėjimas intonuoti; Eugenijaus atlikimas primena operinį dainavimo būdą, tik pats tembras "išduoda" lengvąjį žanrą - ne prastesnį, bet tiesiog kokybiškai kitą stilių, kuriam būdingas subtilus ir niuansuotas jausmingumas. Ir jų abiejų balsų dermė, ir improvizuotos klasikinio džiazo stiliaus instrumentuotės primena lengvosios muzikos žanro "auksinę epochą" - epochą, dovanojusią viltį bei paguodą keletui kartų. Tai muzika, kilusi ne iš maišto ir ne maišto dvasia atliekama. Ji perteikiama kaip dovana, kaip atgaivos malonė. Toje muzikoje slypi atsidavimas, ištikimybė, skausmingos ir prieštaringos istorijos tikrovė.

N. Paltinienė ir E. Ivanauskas koncertuose dovanoja save iki šiandien tai publikai, tiems žmonėms, kurie į juos žiūri, jų klauso. Tai ypatinga galia - dovanoti save, išgyventi meno savyje pajautą. Laikysena, kuri turbūt neįmanoma be tikėjimo; ir kiekvieną koncertą Nelly pradeda daina (giesme?) Švenčiausiai Mergelei Marijai; ir kiekvienas koncertas paverčiamas maža, bet autentiškai išgyvenama švente.

Ir dar apie laikyseną - gyvenimo padorumo laikyseną. Nors N. Paltinienė buvo įvairių konkursų laureatė ("Gintarinė triūba" Kaune, Lenkų dainos konkursas Vilniuje), bet ji ir Eugenijus (beje, ir visas "Kopų balsų" ansamblis) praktiškai neįtraukdavo į savo koncertines programas "tarybinės patriotinės" tematikos kūrinių. Nežinau, kaip jiems tai pavykdavo, nenoriu kalbėti apie jokią "tyliąją rezistenciją". Tiesiog tas laisvės ir vilties ritmas buvo būdingas jų atliekamai muzikai "iš prigimties".

Sistemos atsakas buvo paprastas, nuspėjamas: koncertiniai "Kopų balsų" maršrutai prasidėdavo ir pasibaigdavo Lietuvoje (ypatingą "Kopų balsų" populiarumą tais senais laikais liudija ir tai, kad prie bilietų kasos žmonės stoviniuodavo jau iš vakaro), o galimi tolimiausieji keliai geriausiu atveju nusidriekdavo iki Maskvos ar tuometinio Leningrado. Žinoma, ne paskutinę reikšmę šioje situacijoje turėjo ir tas faktas, kad Arvydo Paltino mama gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Nei Nelly, nei Eugenijus nebuvo apdovanoti jokiais garbės titulais ir vardais; vis dėlto jie, rodos, keletą kartų buvo "išleisti" (aišku, be "Kopų balsų" ansamblio) į VDR, Lenkiją.

O paskui - visiška tyla. Nutilo įrašai, anksčiau dažnai transliuoti radijo ir televizijos bangomis, nustota prekiauti plokštelėmis: Nelly Paltinienė ir Arvydas Paltinas 1982 m. išvyksta į Vakarų Vokietiją, apsigyvena pas Arvydo mamą. Bet Nelly atsiveria Europos didmiesčių koncertinės salės, ji kasmet koncertuoja išeivijos lietuviams JAV ir Kanadoje, kviečiama giedoti Paryžiaus Notre Dame katedroje. O Lietuvoje - išdavikiška tyla (žinoma, pagal sovietinę mitologiją, kuri stengėsi pateisinti laisvo judėjimo ribojimus, patys Paltinai buvo "išdavikai"); kažkuria prasme mūsų valstybinės ir visuomeninės institucijos tęsia iki šiol tą nelemtą "tylos" politiką: jaunesnės kolegės ir kolegos popscenoje apdovanojami Gedimino IV laipsnio ordinais, skelbiami A. Šabaniausko premijos laureatais. Bet visa tai aplenkia ir Nelly, ir Eugenijų, ir Arvydą. Keistas sovietinės politikos tęstinumas, ar ne?

Bet yra kažkas svarbesnio, nebijau to žodžio - didingesnio už oficialius apdovanojimus. Tai žiūrovų, klausytojų, mūsų visų meilė ir padėka. Kai Nelly 1989 m. po ilgos pertraukos vėl koncertavo Lietuvoje, jos pasiklausyti plūsdavome į visas didžiausias koncertų sales, o kartais - po atviru dangumi (koncertai Kaune, Dainų slėnyje, taip pat Klaipėdoje). Bilietų neužtekdavo visiems. Tik užteko ir tebeužtenka atlikėjų širdies šilumos, vidinės kultūros, pagarbos klausytojui, patikrintų ir išgrynintų "laiko visagalio". Taip susiliečiame su tuo, kas nepraeina arba "praeina" labai pamažu... Tai "lengvojo" žanro kultūros istorija, gyvoji tradicija, laikų jungtis. Čia, dabar ir visados.

Ir dar vienas potėpis mūsų atvirumui ir "dialoginei klausai" ugdyti: Nelly - lenkų kilmės dainininkė; jos pamotę žydę Lenkijoje karo metais nužudė naciai. Ji, maža mergaitė, kartu su savo sesute ilgai badavo ir elgetavo Varšuvos gatvėse. Tokios patirtys lieka, jos integruojasi į gyvenimus. Ir į dainas - Nelly ir Eugenijaus duetus, labai lietuvišką harmoniją, kurios autorius (dažniausia) buvo puikus Lietuvos žydas, džiaugsmo žmogus - Benjaminas Gorbulskis. Teskamba ši muzika. Kad gyventų ir viltis, ir meilė.