Vaizduotės ir technikos puota

Robertas Šervenikas ir Denisas Macujevas M. Raškovskio nuotr.

Du paskutinius repertuarinius 2002-ųjų metų Nacionalinio simfoninio orkestro koncertus sujungė neakademiška prieššventinė nuotaika, išsidriekusi džiazo arabeska. Ji gruodžio 7 d. vakarą pasireiškė sąmoningai į programą įtraukta R. Liebermanno partitūra bigbendui ir simfoniniam orkestrui, o gruodžio 14 d. koncerte - kaip pianisto Deniso Macujevo solinis bisas, savaip išplėtojęs ritminio ir tembrinio šėlsmo dėmenį, tokį gyvybingą D. Šostakovičiaus Pirmajame koncerte fortepijonui ir orkestrui.

Gruodžio 14 d. programą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė dirigentas Robertas Šervenikas. Jo parengtuose koncertuose įprasta girdėti didelių mastelių - ir apimtimi, ir dvasine įkrova - opusus. Šis dirigentas drąsiai imasi to, kas nelengvai "perskaitoma" ir orkestrui, ir publikai, ir pačiam dirigentui, kas koncerto įspūdžiui, ko gero, nesuteikia žybsinčio efektingumo, tačiau pripildo muzikinę medžiagą gyvybės, savito suvokimo. Nebe pirmą kartą R. Šervenikas linkęs struktūruoti, derinti programą kaip tam tikrą meninį pjūvį - pasi telkia bemaž tų pačių metų skirtingų autorių ir skirtingos stilistikos kompozicijas, bandydamas tarp jų išvesti meniškai logiškas projekcijas, įžvelgti kūrybinių impulsų paraleles ar jų takoskyras. Visa tai lemia ir savitą šio dirigento dialogą su orkestru, solistais, atskleidžiantį tvirtą rezultatyvių repeticijų užnugarį - iš anksto aptartos, apmąstytos muzikinės sintaksės, semantikos, architektonikos visumą, kurioje savo ruožtu kiekvienas - dirigentas, orkestras, solistas - privalo deramai atlikti savo funkcijas. Tai, manding, labai vertinga R. Šerveniko, kaip dirigento, savybė - ne besąlygiškai dominuoti, bet sumaniai inspiruoti, - kurią ne kartą pajutę pripažino ir kiti simfoniniai kolektyvai. Dera paminėti ir visai "šviežią" R. Šerveniko sėkmę Sankt Peterburge - gruodžio 22 d. jis dirigavo J. Temirkanovo vadovaujamam Filharmonijos akademiniam simfoniniam orkestrui. Kaip vienas gabiausių amžinos atminties prof. Viktoro Fedotovo mokinių R. Šervenikas čia buvo pakviestas parengti profesoriaus atminimui skirtą programą iš J. Brahmso ir S. Rachmaninovo kūrinių, soluojant pianistei P. Fedotovai ir smuikininkui M. Fedotovui.

Gruodžio 14 d. programą mūsų Filharmonijoje R. Šerveniko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo S. Rachmaninovo Trečiąja simfonija, vienu paskutiniųjų šio kompozitoriaus kūrinių. Partitūra, prisodrinta kontrastingų muzikinių vaizdinių, epiškumo ir intymumo, persmelkta dramatiško, tragiško dėmens, skambėjo vientisai, monolitiškai, raiškiai. Orkestrinio skambėjimo prigimtis derėjo su konceptualia, drąsia, motyvuota menine vaizduote, o harmoninės, tembrinės ir teminės jungtys, pastabiai įžvelgtos dirigento, kūrė monumentalų muzikinio teksto ir poteksčių formatą.

Antrąją koncerto dalį pradėjęs premjerinis opusas - šių metų Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio veikalas "Alkai" - darsyk priminė ir įtikino, koks svarbus Nacionalinio simfoninio orkestro, vadovaujamo prof. J. Domarko, ir dirigento R. Šerveniko įdirbis šiuolaikinių lietuvių kompozitorių partitūrų erdvėje, joms nuo pat premjerinio starto suteikiant konkretų meninį pavidalą. Kūrinys, nestokojantis spontaniškumo, derminių, registrinių mikstūrų, išsiliejo aktyvia retorika, tirštu orkestrinių tembrų srautu. Visa tai paliudijo nuosekliai tęsiamas šio kompozitoriaus masyvios orkestrinės plastikos paieškas.

Koncerto kulminacija tapo pianisto D. Macujevo sugrįžimas į mūsų sceną - šįkart jis solavo D. Šostakovičiaus Koncerte fortepijonui ir orkrestrui Nr. 1. Publikos palankumo (nors sykiu ir prieštaringų vertinimų) jau anksčiau, "Vilniaus festivalyje 2001", spėjęs sulaukti at- likėjęs šįkart, regis, atsiskleidė kaip tik toje stichijoje, kurioje jo interpretacinė ir autoriaus kompozicinė galvosenos rado itin daug sąlyčio taškų. Nenuginčijama D. Macujevo technika, improvizatoriaus talen

tas solinę partiją raižė įmantriausiais tembriniais, emociniais reljefais, praplėtusiais muzikinę šio ciklo prigimtį kone kinematografiška nebyliųjų filmų dinamika bei vaizdiniais.

Klausymo malonumą stiprino ir adekvačios, artistines solisto "provokacijas" atremiančios Igorio Kramarevo trimito replikos, nenustygstanti judri orkestro plastika. Iš tiesų ši partitūra, kaip ir kitos skambėjusios koncerte, savo akustiniu rezultatu kūrė savitą atmosferą, susijungdamos į organišką programos dramaturgijos versmę.