Muzika

Žvelgiant į nueitą kelią

Liaudies instrumentų orkestras paminėjo 50-metį

Anatolijus Lapinskas

Prieš penkiasdešimt metų Lietuvos muzikos akademijoje, tuometinėje Konservatorijoje, buvo įkurtas mokomasis liaudies instrumentų orkestras. Jį sudarė tik modifikuoti lietuvių liaudies instrumentai. Tokio originalaus orkestro pradmuo buvo J. Švedo 1941 m. suorganizuoto Dainų ir šokių ansamblio liaudies instrumentų orkestras. Tačiau tik įkūrus mokomąjį orkestrą Akademijoje prasidėjo tolydi šio žanro raida, kaupėsi patirtis, repertuaras, panašūs orkestrai įsisteigė ir kitose muzikos mokymo įstaigose.

2002 m. gruodžio 16 d. į Lietuvos muzikos akademiją paminėti liaudies instrumentų orkestro 50-mečio moksline konferencija ir koncertu susirinko nemažas būrys liaudies meno puoselėtojų, buvusių orkestro muzikantų, dabar jau daugelio kitų orkestrų vadovų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos.

Konferencijoje profesorius V. Leimontas pažvelgė į per 50 metų orkestro nueitą kelią. Tuomet, 1952-aisiais, pirmuoju orkestro vadovu tapo mūsų birbynių patriarchu vadinamas Povilas Samuitis. Po to orkestrui vadovavo dirigentas J. Vadauskas, būsimasis "Lietuvos" ansamblio vadovas V. Bartusevičius, du dešimtmečius orkestro vadovu dirbo prof. V. Leimontas. Po jo dirigavo A. Katilius, penkmetį kolektyvui vadovavo prityręs dirigentas profesorius A.Vyžintas. Nuo 1997 m. vadovu tapo jaunas pedagogas, vienas geriausių Lietuvos birbynininkų Egidijus Ališauskas.

Per minimą laikotarpį susiformavo pastovi orkestro sudėtis, ištobulinti instrumentai, susikaupė nemažai repertuaro. Pastarąjį aspektą būtina atskirai nušviesti, nes priešingai nei kitokių - pučiamųjų, styginių instrumentų ar simfoniniam orkestrui, pasauline patirtimi pasinaudoti neišeina, visą repertuarą ar aranžuotes tenka sukaupti patiems. 1952 m. tebuvo trys liaudies instrumentų orkestro partitūros, tarp jų žinoma J. Švedo rapsodija "Klonių aidai". Palengva repertuaro daugėjo, atsirado įvairios stilistikos - nuo archaikos imitacijų iki tiršto disonansų skambesio kūrinių. Kompozitoriai L. Povilaitis, A. Bražinskas, J. Gaižauskas, V. Bagdonas, V. Paketūras, E. Balsys, R. Žigaitis, V. ir J. Juozapaičiai. M. Urbaitis, V. Bartulis ir kiti praturtino orkestro spalvas ir skambesį naujų žanrų ir formų kompozicijomis.

Nuo 1955 m. orkestras dalyvavo visose Lietuvos dainų šventėse, surengė šimtus koncertų Lietuvos miestuose, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Dar tolimesni maršrutai lydėjo orkestro kamerinės grupės veiklą. Per septynerius metus ši grupė surengė daugiau kaip 70 koncertų, populiarindama lietuvių kompozitorių muziką ir lietuvių liaudies instrumentus. Su orkestru dainavo žinomi dainininkai I. Milkevičiūtė, R. Maciūtė, S. Trimakaitė, D. Sadauskas ir kiti.

Prof. A. Vyžintas, dešimt metų vadovavęs analogiškam dabartinio Klaipėdos universiteto liaudies instrumentų orkestrui, vėliau penkmetį Muzikos akademijos orkestrui, savo pranešime priminė liaudies instrumentų orkestro ištakas, jo tautišką prigimtį. Vienarūšių instrumentų - ragų, daudyčių, skudučių ansambliai, anksčiau taip pat vadinti orkestrais, yra labai sena mūsų tautinės muzikos tradicija, į viešumą iškilusi tik XX a. pradžioje. Suaktyvėjusi tokio muzikavimo veikla tarp moksleivių, studentų, karių tarpukario metais kaip tik ir parengė dirvą orkestro įkūrimui 1941-aisiais. Liaudies instrumentų orkestro įkūrimas anaiptol nebuvo to meto politinės konjunktūros užsakymas, bet natūrali tautinės muzikos raidos išdava.

Kauno J. Gruodžio ir Šiaulių konservatorijų dėstytojos I. Vaitkevičiūtė ir R. Vaišnorienė savo pranešimuose apžvelgė šių mokyklų orkestrų, skudučių ansamblių veiklą.

Greta instrumentų kokybės, repertuaro kaupimo, giminingų instrumentų mokymo problemų, pranešėjos atkreipė dėmesį į tai, kad sumažinus priėmimą į liaudies instrumentų specialybes gali tapti neįmanoma suformuoti visos orkestro sudėties.

"Lietuvos" ansamblio vadovas V. Aleksandravičius siūlė plėsti orkestro instrumentarijų, ieškant tolimos baltiškų instrumentų proistorės.

Apžvelgdama konferenciją, Muzikos akademijos liaudies instrumentų katedros vedėja L. Naikelienė pasidžiaugė liaudies instrumentų orkestrų gyvybingumu ir apskritai liaudies instrumentų žanro plėtra. Kartu ji pritarė konferencijos dalyvių siūlymui, beje, kartojamam jau keletą dešimtmečių, įsteigti profesionalų liaudies instrumentų orkestrą. Toks orkestras būtų lyg šalies tautinės kultūros vizitinė kortelė, pristatanti Lietuvą Europos kultūros kontekste. Taip pat toks orkestras galėtų prislopinti tautinės kultūros komercializacijos bangą, užplūdusią, pvz., nacionalinę televiziją. Pagaliau tai būtų logiškas liaudies instrumentinių studijų vainikavimas, veiklos bazė, tautinės kultūros šaltinis.

Vakare įvykęs Muzikos akademijos liaudies instrumentų orkestro koncertas dar kartą patvirtino optimistines šio žanro gyvumo prognozes. Galiu patvirtinti seniai girdėjęs tokio aukšto lygio muzikavimą, įtaigiai parinktą repertuarą. Koncerte skambėjo J. Švedo, V. Bagdono, A. Bružo, L. Povilaičio, A. Lapinsko, D. Žigo kūriniai. Nacionalinės premijos laureato J. Juozapaičio Sonatą birbynei ir orkestrui įtikinamai atliko pats orkestro vadovas E. Ališauskas. J. Švedo harmonizuotas liaudies dainas kartu su orkestru dainavo V. Povilionienė, M. Urbaičio liaudies dainų aranžuotes - "Lietuvos" ansamblio choras. Koncertą vainikavo populiarusis E. Balsio "Scherzo".

Orkestro jubiliejus dar kartą patvirtino, kad mūsų kultūros valdžia visiškai neįvertina turimo nacionalinio turto - liaudies instrumentinės muzikos. Valstybinių švenčių minėjimuose, tautinės kultūros pristatymuose Europoje ar kitur vykstančiuose kultūros renginiuose - visur mūsų liaudies instrumentų orkestras (pirmiausia turiu minty Muzikos akademijos kolektyvą) būtų laukiamas ir palankiai sutinkamas. Bet kokiame Europos ir pasaulio forume tautinė instrumentinė muzika tikrai papuoštų mūsų prisistatymo kultūrinį segmentą. Tuo labiau kad tokių dvišalių ir daugiašalių valstybinių kontaktų jau artimoje ateityje tikrai atsiras gerokai daugiau.