Gagarino gatvės šmėkla

Albertas Vidžiūnas, Egidijus Bakas, Agnius Jankevičius ir Vladas Bagdonas D. Matvejevo nuotr.

Gregory Burke`o "Gagarino gatvė" - kūrinėlis psichiškai stabilios būsenos piliečiams. Škotų proletariatas su savo keiksmais ir originaliais mintijimais, beje, nors ir pašaipiai, bet logiškai išdėstantis ne tik jam vienam taip aiškiai suprantamą ekonomikos ir globalizacijos paranojiškumą, kiekvieną dorą žmogų gali išvesti iš pusiausvyros. Idėja, kad norint kaip nors pakeisti sušiktą situaciją reikia ją keisti kiekvienam ir susidorojant su tiesioginiais jos kaltininkais, gali ne tik įsiskverbti į smegenis, bet ir tapti persekiojančia tol, kol teisingumas nebus įvykdytas. Noras prisikasti iki šaknų ir jas "pakirsti" kvepia ne tik anarchija, toks noras būdingas ne vien liumpeniškai sąmonei.

Dramaturgas vadina savo pjesę komedija. Tai ir yra komedija, kol esi ar manai esąs kitoje nei šie "nuskriaustieji" darbininkai barikadų pusėje. Bet jei bent akimirkai užsikrėstum, pavyzdžiui, Edžio energija, jo nesuvaldoma teisimo ir keršto manija, nežinai, koks šokas galėtų ištikti ir kokių priemonių imtumeisi pats. Gerai, jei tik keiktumeisi ir šitaip bandytum nuleisti susikaupusį "garą" - su šituo save ir sveikinu (!), bet gali pulti ieškoti kaltininkų, ir dar nežinia, ką su jais padarytum. O juk kaltininkas - ne koks nors vienas nelaimingas kapitalistas iš kitokio pasaulio ir su kitokiomis intencijomis arba tas, nuo kurio, atrodytų, kažkas priklauso. Kaltininkas turbūt pats XX a., anot Burke`o, apie kurį viską ir štai tokiais "bjauriais" žodžiais pasakęs britų dramaturgas jaučiasi tarsi akmenį nuritęs nuo pečių. Kitaip ir negalėjo būti.

Režisierius Jonas Vaitkus, "Gagarino gatvę" rodęs dar praėjusią vasarą Naujosios dramos akcijoje, tikslingai spektaklį išsaugojo. Beveik nieko, išskyrus kostiumus (dailininkė Agnė Kuzmickaitė), jame nepakeitė. Pusiau ufonautišku sidabriniu kombinezonu vilkintis Alberto Vidžiūno Edis tik pasirodęs ir prabilęs jau stojasi į vieną gretą su panašiais anarchistų-socialistų lyderiais ir demagogais, pasiryžusiais bet kam, kad tik būtų pripažinta jų tiesa. Edžio retorikos menas, besipainiojantis dialekto iškraipytose ekonomikos sąvokose ir terminuose, jo sodrūs "matai" jau nėra vien parodija - per šitaip sutirštintą (reikia pasakyti, kad Aivarui Mockui vertimas puikiai pavyko, kaip ir pats sumanymas škotų dialektą versti į šiaurės Lietuvos) kalbą, kuri, regis, pati reikalauja veiksmo ir poelgio, groteskiškai deformuojamas ne tik žmogus, bet ir visas jo išorinis bei vidinis pasaulis. Edis jame ne vienas, už jo - tūkstančiai, o tarp jų baukščiai įsispraudę tokie kaip Agniaus Jankevičiaus Garis arba Egidijaus Bako Tomas. Pirmasis - artimesnis pseudosocialinių ideologijų perpučiamam bestuburiui, antrasis - suvis "nesusiformavusiai jokiai ideologijai", kurios pirmuosius grūdus pasėjo universitetai, o derlius priklausys nuo aplinkybių. Arba - nuo naujų lyderių ir ideologijų, paremtų ne žodžiais, bet darbais.

Trys Burke`o pjesės veikėjai, kuriuos galima paversti ir komiškomis nūdienos iškamšomis, ir parodijiniais asocialais, kokių pilna mūsų televizijose, scenoje pavirsta apskritai masės (ir ne taip svarbu, ar tik proletariato) - ir dirbančiųjų, ir vartojančiųjų - įvaizdžiu. Vartojančių tai, ką patys pagamina, kas yra gaminama, arba - pačia tikriausia, anot Baudrillard’o, masių produkcija. Edis, Garis ir Tomas čia jau masė, tam tikras inercijos židinys, kurį visomis galiomis kursto Edis ir kurio iššūkis nukreiptas prieš vieną per klaidą vietoj japono pavogtą savą kapitalistą. Prieš jį nukreipiamas visas griovimo, niokojimo, naikinimo patosas, iš pradžių simuliuojamas, o pabaigoje išvirstantis hipertrofuotu, bet užtat realiu susidorojimu.

Kapitalisto Franko vaidmuo šįkart teko Vladui Bagdonui. Aktoriaus pasirinkimas, regis, nėra atsitiktinis. Režisierius aktoriaus atpažintumu tarsi lokaliai mitologizuoja pjesės situaciją. Jaunieji sukyla ne tik prieš tokių kaip Frankas gyvenimo būdą, darbą ir ideologiją, bet ir prieš idealus, sukūrusius ir tam tikrą materialų bei dvasinį kapitalą, ir tam tikrą šio kapitalo reprodukavimo sistemą. Susidorojimas su tuo, kas yra arčiausiai, kas labiausiai atpažįstamas (spektaklio kontekste) - pats primityviausias ir banaliausias. Bet šiuo atveju - ir tiksliausias: susidorojama ne su tuščia, bet savo reikšmes skleidžiančia forma. Tereikia pasiklausyti spektakliui baigiantis besikeikiančio Bagdono Franko - su mase privalu kalbėti jos kalba, kitaip niekas nesupras; kita vertus, toks kalbėjimas taip pat yra protestas, jei ne prieš išorinį smurtą, tai bent jau prieš patį save.

Groteskiškai komišką pjesės ir spektaklio efektą sukuria ir situacijos absurdiškumas, ir priemonės jai išspręsti. Tikslas šįkart pateisina visas priemones - neįmanoma nužudyti pistoletu, galima peiliu. Svarbiausia - savo "pažiūras" pateisinti ir užtvirtinti, įvykdyti tarsi apsivalymo aktą. Šis aktas prilygsta produkto ar kapitalo sukilimui prieš juos produkuojančią sistemą arba greičiau tokio sukilimo spektakliui, simuliacijai, kuri ne tik nieko neišsprendžia, bet dar labiau iškreipia ir taip jau deformuotą tokios sistemos veidą. Nes kas yra tikroji priežastis? Proto sutrikimas, nihilizmas, globalizacija, vyriškumo krizė ar... Gagarino gatvė? Pasirodo, užtenka žinoti, jog ji yra, kad įsižaistų sociumo fantazmai. Režisieriaus Jono Vaitkaus kaip akcija-manifestacija po Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro "kepuraite" kurtas spektaklis gyvuos neilgai, gal porą intensyvių gastrolių mėnesių. Mūsų kūrėjams "Gagarino gatvė" šiandien yra tas pats, kas pjesė Burke`ui: begalinio žmonių saviapgaulės talento įrodymas, atbaidantis nuo bet kokio susižavėjimo žmogaus dalyvavimu socialiniame gyvenime.