Košmarai prasideda penktadienį

"Švytėjimas"

"Filmuose kaimo kvailelis būna tas, kuris žino, o tas, kuris žino, iš tikrųjų nežino nieko. O jeigu idiotas nebūtų tikras idiotas? Ar tai paverstų jį žmogumi, kuris žino, kad žino mažiau, ar žmogumi, kuris žino, kad žino daugiau?" Šitą nelabai literatūriškai skambantį, bet iš esmės universalų klausimą suformulavo didysis kino provokatorius Larsas von Trieras. Aš, aišku, norėčiau išgirsti paties režisieriaus atsakymą, tačiau manau, kad ir jo filmai pateikia išsamų atsakymą. Antradienį (17 d. 21.30) LTV pristato naują kino rubriką "Elito kinas", kaip suprantu, skirtą tiems, kurie žino, kad jie yra elitas. Rubrika debiutuoja garsiausiu iki šiol von Triero filmu "Šokėja tamsoje" (2000-ųjų Kanų Auksinė palmės šakelė ir t.t.).

Nesu šito filmo gerbėjas, nes iškart įtariau režisierių turėjus mano, t.y., žiūrovo, atžvilgiu nelabai švarių kėslų. "Šokėja tamsoje" pasakoja istoriją apie vargšę moterį, kuri sočioje 6-ojo dešimtmečio Amerikoje yra tarsi neliečiamoji: emigrantė, darbininkė, akla, vieniša motina, jos sūnui taip pat gresia aklumas. Bjork herojė neturi net savo kampo, glaudžiasi pas beširdį policininką ir jo žmoną. Policininkas pavagia vargšės sūnaus operacijai taupytus pinigus, po to ji žiauriai nužudo tą policininką. Tačiau teismas net nebando aiškintis nusikaltimo aplinkybių, ir moteris nuteisiama pakarti. Prieš egzekuciją ji dainuoja dainą savo sūnui.

Sąmoningai perpasakojau nesudėtingą siužetą, nes jis yra savotiškas von Triero testas žiūrovui, ar šis supras, kad ekrane rodoma pasaka yra labiausiai elito niekinamų žanrų - melodramos, muilo operos, miuziklo, teisminės dramos - mišinys. Larsas von Trieras žaidžia konvencijomis gana žiauriai. Juk jeigu jums "Šokėja tamsoje" nesukels gailesčio, vadinasi, esate beširdis, buržuazinių ir kitokių prietarų apsėstas žmogus. Panašiai ir su filmo stiliumi: jeigu jūs pasigesite psichologinių motyvų, jeigu erzins įkyriai drebanti kamera, vadinasi, nieko nenutuokiate apie "Dogmą" ir t.t. Žodžiu, esate idiotas. Tik neaišku, ar tas, kuris žino daugiau, ar tas, kuris žino mažiau.

Atvirai sakant, aš jau seniai jaučiuosi tuo kaimo kvaileliu, kuris nesiliauja stebėjęsis televizinio gyvenimo margumynais. Šį sezoną nacionalinė televizija, kuri reikalauja būti vadinama LTV (gavau tokį įsakmų pranešimą) ir vėl pradžiugins nacionaline muilo opera - šįkart į likimo valsą pakvies "Prokurorai" (rež. Raimundas Banionis), o į TV4 persimetęs ponas Martisonas žada lietuvišką "Romeo ir Džuljetos" versiją, kuri vadinasi kukliai ir skoningai "Julija". Šioje tragedijoje vaidins ir Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Kostas Smoriginas, ir ant saldainių dėžučių lietuvaitės įvaizdį kūrusi mergina.

Iš visko sprendžiant, mizantropas Ūbis ir šį sezoną turės į ką įleisti savo dantis. Tačiau kalbant atvirai, aš mieliau pasidžiaugčiau kokiu nors normaliu lietuvišku serialu, nes jaučiu, kad dabar džiaugsiuosi ir vėl tuo pačiu "Seksu ir miestu" per TV3 ir "Tango TV". Keistas dalykas: regis, su keturiomis šio serialo herojėmis manęs nesieja niekas - nei lytis, nei amžius, nei gyvenimo būdas, tačiau jos man artimesnės už visas tautinių saldainių gražuoles ir buvusius bei esamus prokurorus, kurių ir šiaip nestinga televizoriaus ekrane. Matyt, "Sekso ir miesto" sėkmės mįslė yra charakterių ir situacijų universalumas, nes vien prisiminus "Likimo valso" gydytoją ir kitus pabaisas kyla atmetimo reakcija.

Šis savaitgalis - pirmasis naujojo sezono savaitgalis, todėl televizijos stengiasi patraukti žiūrovus viskuo, ne tik filmais, nors jų taip pat nestinga. Aišku, planuotojai neapėjo ir šios dienos, juk penktadienis, ir dar 13 - smagi proga pasišaipyti iš savo baimių ir kompleksų. Ta proga LNK šįvakar rodo daugybę "siaubiakų", tarp kurių netikėtai pateko ir klasikinis 1980 m. sukurtas Stanley Kubricko "Švytėjimas" (LNK, 13 d. 22.10, 15 d. 23.35). Manau, kad Stanley Kubricko (1928-1999) didybė bus deramai įvertinta jau netrukus, juk neatsitiktinai įvairūs festivaliai rengia jo filmų retrospektyvas, daugelyje šalių video- ir DVD formatais leidžiami visi jo filmai, beje, laikantis režisieriaus prieš mirtį iškelto reikalavimo jų negarsinti. Todėl net Rusijoje pagamintos Kubricko filmų kasetės yra su subtitrais. Subtitrus prisiminiau neatsitiktinai, nes kartais televizijos garsintojai itin stengiasi, kad žiūrovai neišgirstų originalaus takelio. Tikėkimės, kad LNK leis visais požiūriais pasimėgauti "Švytėjimu".

Sukurtas pagal Stepheno Kingo romaną, "Švytėjimas" pasakoja istoriją apie rašytoją (baisūnas Jackas Nicholsonas po to vargu ar suvaidino geresnį vaidmenį), kuris vis labiau grimzta į beprotybę ir terorizuoja savo žmoną (Shelley Duvall) bei vaiką - juos bando išgelbėti telepatas virėjas. Tai savotiškas siaubo žanro grynuolis, nes priverčią ne kartą ir ne du patirti autentišką siaubą. Tačiau viename iš retų savo interviu Kubrickas taip kalbėjo apie "Švytėjimą": "Ar pasakojama istorija yra pats svarbiausias filmo elementas, ar ji yra tik priemonė sukurti malonumą ir reguliuoti susidomėjimą, ar tikrasis menininko rūpestis neturi susitelkti vien tik ties forma? Aš nežinau atsakymo į šį klausimą." Filme nuolat susilieja realybė ir košmaras, žmogaus ir filmo elementų beprotybė. Kubricko galią, jo didybę atspindi ir fantastiški kameros judesiai - ji pati tampa beprote, ir sugebėjimas pasakoti iš esmės totalią fantomų istoriją. Beje, vokiečių kritikas Georgas Seeslenas, parašęs išsamią monografiją apie Stanley Kubricką, tvirtina, kad iš visų kino kalbos priemonių režisieriui artimiausias buvo kameros judesys. Tai logiška. Juk Kubrickas net "Švytėjime" tarsi numatė interaktyvaus kino galimybes. Po stambių tiesiai mums į akis žiūrinčių herojaus planų jis mėgsta išdidinti distanciją, išplėsti regos lauką ir leisti pamtyti filmo herojų jam būdingoje erdvėje ir konkrečiame, tarsi iškart mūsų akyse gimstančiame laike. Negaliu susilaikyti nepacitavęs dar vieno Kubricko teiginio: "Iki sukūrimo filmas yra klausimas. Sukurtas jis tampa mano asmeniniu atsakymu. Tačiau šis atsakymas niekad neužbaigia diskusijos, greičiau ją tik pradeda."

Mėgstu pasinerti į filmą su visais savo viduriais. Todėl būtinai prisiminsiu per TV3 (14 d. 19.40) rodomą filmą "Indiana Džounsas. Dingusios skrynios beeiškant", nes Stevenas Spielbergas moka įtraukti į savo pasaką taip, kad herojams pastačius koją tarp daugybės knibždančių vorų ar gyvačių savąją norisi pakelti kuo aukščiau. Apskritai, Spielbergui geriausiai sekasi tada, kai jis nefilosofuoja, o seka pasakas. Jeanui Pierre`ui Jeunet - taip pat. "Amelijos iš Monmartro" gerbėjai gali pasižiūrėti vienintelį Holivude 1997 m. sukurtą šio režisieriaus filmą "Svetimas. Prisikėlimas" per tą pačią TV3 šįvakar, 23.35.

Kaip matote, siaubų ir siaubelių šįvakar bus sočiai. Ko dar reikėtų nepamiršti? Manau, kad Paulo Verhoeveno 1997 m. filmo "Erdvėlaivių kariai" (TV3, šiandien, 13 d., 20.20). Šis pasakojimas apie ateitį, kurioje žmonėms nuolat tenka kariauti su milžiniškais vabalais, man pasirodė įdomus savo stiliumi, nes Verhoevenas įdomiai žaidžia su totalitarinio kino mitologemomis, perteikia jo energiją, stilizuoja jaunuosius kovotojus su vabalais pagal fašistinių ar stalinistinių filmų personažus. Apskritai, šiąnakt reikėtų žiūrėti kelis filmus iškart, mat ir LTV 23.05 rodo rusų provokatoriaus Aleksandro Chvano filmą "Mirti yra lengva" (1999). Šis trileris pasakoja apie jauną moterį Lizą, kuriai sukelia užuojautą sulaužytos psichikos Ilja. Ji net neįtaria, kokie pavojingi bus jų santykiai: Ilja ima žudyti visus, kas kada nors įskaudino mylimą moterį...

Žodžiu, penktadienį, 13 dieną, galime sėkmingai pasinerti į svetimą beprotybę ir košmarus. Arba įgyvendinti savo. Regis, būtent taip elgiasi kai kurie televizijų vadovai, jų patarėjai ir jų žvaigždės. Ir ne tik penktadienį.

Jūsų - Jonas Ūbis