Kinas

Raimondas Vabalas - skrydis per kiną

Režisieriaus filmų retrospektyva "Skalvijos" kino centre

Skirmantas Valiulis

iliustracija
"Birželis, vasaros pradžia"

Ką tik išleistame Gražinos Arlickaitės sudarytame solidžiame kataloge "Lietuvių filmai" (1990-2002) jau nėra Raimondo Vabalo filmų, nors jis visą dešimtmetį atsiminimuose, interviu dar degė kinu, jo jaunyste Lietuvoje. Jaunųjų dabar dažniau priskiriamas "tėtušių kinui", jis betgi buvo teisus savo spėjimais ir įspėjimais. Atlapa širdimi pasitikęs Atgimimą, visa galva pasinėręs į kino reformos svarstymus, kartais sudvejodavo: "Nuo šiolei rūpinsiuos ne tik menu, bet ir lėšomis jam sukurti. Lietuvos kinas turės apsimokėti, būti pelningas. Ar tai ne nauja praraja, kurion įgarmėsi ne tik tu, bet ir visi Lietuvos kino žiūrovai?"

Įgarmėjome... Pradedame šnekėti apie Europos investicijas į mūsų kiną, nes savų pinigėlių - katino ašaros. Apie pelningumą, o tuo labiau lietuvių filmų žiūrovą Lietuvoje niekas nebešneka. Nebent "Skalvija" dabar neleis užmiršti, jog lietuvių kinas - ne vien Europos kino festivaliams. R. Vabalui žiūrovas rūpėjo ne vien dėl "Laiptų į dangų", o ypač "Skrydžio per Atlantą" populiarumo, bet ir dėl galimybės pasakyti jam į akis tiesą apie gyvenimą ir istoriją. Ne visada tiesiai, bet visada rizikuojant, kad atsidursi ties riba. Ir visada tikint, kad aktorius yra filmo centras, nors jį sunku atplėšti nuo vabališkos vaizdo plastikos filmuose "Žingsniai naktį", "Laiptai į dangų" ar "Birželis, vasaros pradžia". Jis sakė, kad neužmiršime Emmanuelle Riva net tada, kai A. Resnais filmo "Hirosima, mano meilė" konstrukcija nebeatrodys tokia nauja. Ar ne tas pats atsitiko su Elvyra Žebertavičiūte iš filmo "Birželis, vasaros pradžia?" Vyrai - V. Tomkus su J. Budraičiu - gali iki užkimimo ginčytis, kokią gamyklą statyti perspektyviau, bet tikra gyvenimo gelmė atsiveria tik atsiradus Laimai. Be jos širdies virpesių klausimas, "o kas bus, jeigu niekas nepasikeis", pakibtų ore.

O su kokiu azartu prisiminė R. Vabalas savo jaunystės filmą "Kanonada" (kurtą su A. Žebriūnu), kai reikėjo papasakoti apie aktorių Steponą Jukną LRT sukurtam portretui. Ta proga Nijolė Baužytė sako įsirašiusi net kelias valandas režisieriaus prisiminimų apie kiną ir gyvenimą. Keista, kad šis azartiškas, kartais labai užsiplieskiantis ir žodžio kišenėje neieškantis režisierius filmavimo aikštelėje dirbo labai racionaliai su iš anksto paruoštais eskizais, atmintinai išmoktomis aktorių replikomis. Kita vertus, kaip atsitiko, kad filmą "Skrydis per Atlantą" buvo sunku statyti, juosta "Miškais ateina ruduo" nepateko į ekranus, kol nebuvo tinkamai įgarsinta viena aktorė, o filmo apie M.K. Čiurlionį "Toliau - begalinė diena" iš viso nepavyko sukurti?

Režisierius savo atsiminimuose, kurių publikacija staiga nutrūko "Kine" 1992 m. ir kurie, tikimės, pasirodys atskira knyga, piktai puola ano meto politinę atmosferą, Vilniaus ir Maskvos kino valdininkų bailumą ir prisitaikėliškumą. Tačiau prisimenu, kad per scenarijaus "Toliau - begalinė diena" aptarimą Kinematografininkų sąjungoje būkštauta, ar pavyks ekrane laisvai šokinėti nuo praeities į dabartį, nuo realybės į fantaziją nesupaprastinant M.K. Čiurlionio kūrybos ir jo vaidmens mene. Maskviečiai vis dar prisiminė A. Tarkovskio "Veidrodžio" daužymą žurnale "Iskusstovo kino" ir valdiškuose koridoriuose. R. Vabalui iš tikrųjų imponavo A. Tarkovskio kūryba ir jis galėjo valandų valandas nagrinėti "Andrejaus Rubliovo" meniškumą. Bet labai vertino ir savo mokytoją Maskvos kinematografijos institute Levą Kulešovą, ir lenkų režisierių A. Wajdą, visada sugebantį keistis ir išlikti jaunu. Nuo L. Kulešovo "Nepaprastų misterio Westo nuotykių bolševikų šalyje" iki R. Vabalo "Marš, marš, tra-ta-ta!" - lyg vienas žingsnis: ekscentrika, politinis pamfletas, parodija.

Ne veltui mokytojas savo mokinį peikė už pirmųjų filmų -"Kanonada", "Žingsniai naktį" - rūstumą ir sveikino "Marš, marš..." stilistiką. Kritika, ypač po filmų "Laiptai į dangų", "Birželis, vasaros pradžia", "Akmuo ant akmens", "Mainai", "Ties riba", priskyė R. Vabalo juostas psichologinėms dramoms, ir tai padėjo atskirti režisierių nuo jo bendražygių - intelektualiojo V. Žalakevičiaus ir poetiškojo A. Žebriūno. O R. Vabalo temperamentas ir gyvenime, ir kūryboje buvo sunkiai suvaldomas. Ir filmas be emocijų atrodė ne filmas.

Pasaulis žino ir daugiau režisierių, kurie sugebėdavo visa galva nerti į kuriamą medžiagą, tapdavo vos ne mokslininkais pedantais, pvz., S. Kubrickas. Kažkurį vėlų vakarą atidėjus lėktuvo reisą į A. Dovženkai skirtą konferenciją Kijeve, turėjau malonumo patirti, kaip ruošdamasis "Skrydžiui per Atlantą" režisierius, rašęs scenarijų su J. Glinskiu, yra įklimpęs į aviacijos istoriją, techniką, įžymiųjų lakūnų gyvenimą, be abejo, ir Amerikos realijas. Jeigu tada būčiau turėjęs diktofoną! Dabar nereiktų pasikliauti vien jo atsiminimais, tiesa, parašytais sklandžiai ir sodriai: "Skrydžiui per Atlantą" parašyti, pastatyti reikia ir K. Sandbergo puikiųjų eilių apie Čikagą, ir Ch. Iveso muzikos, ir knygų apie aviaciją, psichologiją, navigaciją, astronomiją... Žinau, ateinantys mus pakeisti jaunieji kino kūrėjai šypsosi, bet šypsausi ir aš, žiūrėdamas jų kino improvizacijas apie pačius save." Tačiau ir "Veidrodis" buvo improvizacija išgyvento laiko tema. Ar šiuolaikiniai Lietuvos režisieriai - Š. Bartas ar A. Stonys - sugaišta mažiau laiko studijuodami būsimą filmo temą, medžiagą, rinkda- miesi plenerą, net geografiją? Ar A. Stonio "Skrajojimai mėlynam lauke" yra visiškai atitrūkę nuo R. Vabalo "Skrydžio per Atlantą"? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir susikeista vietomis. R. Vabalas dokumentuoja Dariaus ir Girėno biografiją, atkuria laiką ir žmones, istorinę teisybę, kuri buvo nutylėta net keturtomėje sovietinėje "Lietuvos istorijoje". Tuo tarpu A. Stonys poetiškai skraido virš laukų, miškų, karvių ir vištų, o dviejų senukų daina prie gimtosios sodybos - iš tų tolimų, beveik mitinių laikų. Tačiau juos jungia noras ir sugebėjimas įveikti gravitaciją ir veržtis iš kasdienybės kiauto.

R. Vabalas manė, kad lietuviško kino vaizdingumas kildintinas iš liaudies meno, iš liaudies dainų poetikos. Tiesą sakant, niekas iki šiol nėra detaliau sau ir kitų kraštų žiūrovui panagrinėjęs šitų sąsajų. R. Vabalo ar R. Verbos filmuose jos buvo labiau matomos, apčiuopiamos. Vadinamojo kosmopolitiškesnio kino epochoje kino tekstai ir kontekstai darosi sudėtingesni, į jį įsiveržia platesnis pasaulis, įvairesnės filosofinės ir estetinės įžvalgos, tačiau kol kas tebesama giluminių ryšių su mūsų kino "klasikiniu periodu". Ypač akivaizdus grįžimas prie aktoriaus vaidmens - nuo A. Puipos "Elzės iš Gilijos" iki K. Vildžiūno "Nuomos sutarties". R. Vabalas buvo iš J. Miltinio epochos ir net jo mokinys. Tada ir mūsų kinas, ir J. Miltinio teatras kilo lygia greta. Dabar kinas lyg ir atsidūrė teatro šešėlyje. Nors lietuviškus TV serialus žiūri daugiau žmonių, negu klasikinius filmus, vis vien mūsų ateities kiną sunku įsivaizduoti be grįžimo prie savo "žvaigždžių". Baisiausia būtų, jeigu ir vėl, kaip filme "Birželis, vasaros pradžia", ilgam atsinaujintų baimės ir nevilties sindromas: "Niekas nepasikeis..."