Teatras

Pasisemti iš šulinio

iliustracija
Rui Soares nuotr.

Tęsinys. Pradžia Nr. 31

Antra diena

E. Nekrošius: Noriu pakalbėti apie motyvacijas. Dažnai dramaturgijoje kyla klausimas - kodėl vienaip ar kitaip vaizduojamas įvykis. Ir rašytojas negali atsakyti. Tai ką kalbėti apie teatrą, kuriame tie neatsakyti klausimai iškyla. Paimkite senąją literatūrą - kaip ten viskas tiksliai aprašyta. Pavyzdžiui, Čechovas - atkreipkite dėmesį į laiko slinktis - kaip tiksliai nurodytas kiekvienos situacijos laikas. Vadinasi, autorius labai aiškiai matė viso siužeto, istorijos ir kiekvieno atskiro personažo dramaturginę esmę. Dramaturgija - labai sudėtingas dalykas. Ten susikerta gyvenimų linijos, kurios turi būti labai tiksliai pateiktos, išmanant vaizduojamas žmonių gyvenimo situacijas.

Kartais ir teatre režisierius duoda aktoriui užduotį daryti viena ar kita, bet negali pasakyti kodėl. Vadinasi, situacijos gerai nežino nei režisierius, nei aktorius, bet ji daroma. Mano galva, tai - nusikaltimas. Dabar teatre įsigalėjo požiūris - geriau nutylėti, apsieiti be motyvacijos. Tada aktorius save tarsi sumažina ir daro nežinodamas ką. Vyksta aktoriaus nuasmeninimas, pažeminimas... Bet aktoriai turi teisę į visišką aiškumą. Režisierius privalo paaiškinti, kodėl tai daroma. Visi kalba apie sąžinę, bet galų gale - kur ta sąžinė?

Menininkas ir sąžinė. Tai didžiulė tema. Aš galiu tik prisiliesti prie jos... Sąžinė, sakyčiau, - pagrindinė sudedamoji menininko dalis. Dabar ir teatre, ir kituose moderniuose menuose yra labai daug nesąžiningumo. Ir kartais, nors visi sako - puiku, gražu, pats menininkas jaučia diskomfortą. Ir - atkreipkite dėmesį - kalbėdamas vengia pasakoti apie savo darbą, suka kalbą į šalį... Tad mūsų specialybėje reikia kiek įmanoma labiau stengtis būti sąžiningam. Tas pats, ką vakar sakiau apie savo intonaciją, savo balsą. Kad ir prikimusį, nelabai gražų, bet savo... Tai ypač svarbu šiandien, kai labai retai ką nors pamatai savito, originalaus, su sava tema. Apskritai, savo temos turėjimas - išnykęs reiškinys. Yra visko po truputį.

Ir šie mūsų susitikimai turi būti pagrįsti paprastumu ir sąžiningumu. Aš galiu su jumis kalbėtis atvirai, ir jūs galite su manimi nesutikti, diskutuoti... Taigi, užbaigiant sąžinės ir meno temą, galiu dar kartą pasakyti, jog tai labai svarbus dalykas. Dažnai prisimenu pavyzdį apie smuikininkus, kurie gali "peršokti" per kelias oktavas ir išgauti efektingą skambesį, bet tai yra "zapreščionnyj priem". Nes tai daroma dėl efekto. Reikia įsiklausyti savęs ir jausti, kaip galima ir kaip ne.

Dabar noriu pakalbėti tokia tema, kuria aš pats mėginsiu netrukus dirbti. Apie kintamus ir nekintamus dalykus. Šiuolaikiniame mene režisieriai nori viską sušiuolaikinti. Orentuojamasi į šį momentą, aktualumą. Bet dabar galvoju - ar tai gerai? Ar būtina kreipti meną į šiandieną? Ar ne geriau į tai, kas buvo prieš kelis šimtus metų, pažvelgti iš to laiko pozicijos? Nes ar kinta jausmai, pojūčiai, instinktai, refleksai, kuriuos mums davė gamta? Ruošiuosi statyti Donelaičio "Metus" ir galvoju, kaip viskas atrodė tada. Gal egzistavo mados, gal buvo kažkoks ypatingas žmonių mąstymas, elgesio manieros, įpročiai. Ir man būtų įdomu, pažvelgus į tą archajiką, pastebėti jausmų pokyčius. Gal tie jausmai buvo kažkuo gražesni, skaidresni. Gal gyvenimas, žmogaus psichologija keitėsi, bet jausmai turbūt ne. Taip ir skaitant senąją dramaturgiją - nebūtina ją padaryti aktualią. Pavyzdžiui, Čechovo pjesėse klausiama, - kaip bus po kelių šimtų metų, o mes pažvelkime, kaip buvo prieš tuos šimtus metų. Gal šiandieniu požiūriu - iš laiko distancijos. Taip ir savo naujame darbe pabandysiu grįžti atgal. Ir ši tema man būtų be galo įdomi. Gal kažką iš jūsų pakviesčiau dirbti kartu...

Auditorija: Bet nuo dabarties niekur nepabėgsi.

E. N.: Teisingai sakote, bet kalbant apie jausmų slinktį - ji yra ar jos nėra? Kalbu iš savo varpinės - noriu pasitikrinti. Aš jau gyvenu būsimo darbo režimu. Galvoju - viską atitraukti, gal tris, keturis šimtus metų atgal, kažką išstumiant į priekį. Man norisi sukurti tokią praeities sistemą, kuri būtų įtikinama. O rezultato nežinau - gal jį imtų ir nušvilptų... Vis dėlto "Metai" turi būti apie žmogų. Jei tik metų laikai ir vabalai - nėra ką ir kalbėti...

Grįžkime prie mūsų užduoties - Borcherto "Juk naktį žiurkės miega". Norėtųsi išgirsti pirmą režisūrinę eksplikaciją. Čia yra aktorių, jie galės užduoti režisieriams klausimus. Režisieriai turi mokėti aktoriams papasakoti. Tai yra pažintis su žmonėmis. Ji turi padėti prisijaukinti aktorius. Aš niekada neskaitau aktoriams pjesės. Man tai nuobodu. Ir dar. Režisierius turi labai aiškiai kalbėti. Akcentuoti tai, ką nori išryškinti. Viskas turi būti aišku. Kad ir klaidinga, bet aišku.

I autorius: Jorgenas yra užvaldytas prisiminimų. Jam dvidešimt septyneri, - skaičius, kurį jis atspėjo. Jis kartkartėmis grįžta prie devynmečio išgyvenimų. Kaip prie savo dėžės, kurioje sudėlioti mokykliniai sąsiuviniai. Jorgenas yra dėžėje vienas. Pagyvenęs vyriškis - tai vartai į kitą Jorgeno savęs suvokimą. Atitraukimas jo nuo prisiminimų. Kodėl Jorgenas atspėja? Nes vyriškis ateina su žeme, su žole, nuo kurios sklinda kvapas. Jis atspėja iš gyvybės kvapo. Ir triušiai yra gyvybė. Tai lyg kablys, traukiantis Jorgeną iš savo prisiminimų į naują gyvenimą. Jorgenas į tą vietą retkarčiais grįžta. Vyriškio išėjimas Jorgeną prikelia. Jis pirmą kartą atsistoja - iki tol jis gulėjo. Ir išlipa iš savo dėžės. Dabar ta dėžė bus paversta lentomis.

E. N.: Jūsų interpratacija yra patraukli, ir tai džiugu. Įvedėte konkretiką, - ne vaikas, o suaugęs žmogus. Gera detalė - žolės pripildytas krepšys. Įvedėte pojūtį. Ir graži detalė, jog jis pirmą kartą atsistojo. Žmogus pirmą kartą scenoje atsistojo - ar tai nėra gražu? Įvykis. Ir kad lentos bus supjaustytos, sukapotos, gal išeis pro kaminą... Man daug kas patiko, net ir jei daryčiau kitaip, kitas - vėl kitaip. Bet tai, apie ką kalbame, čia egzistuoja. Ir yra daug simpatiškų momentų, kuriuos galite argumentuoti. Tai pradžia darbui. Šaunuolė, nors ir esate kitos profesijos atstovė (registro-kadastro tarnybos - past.). Gal dabar imtumėte ir išstatytumėte ekspoziciją. Kokia tai dėžė, koks oras... Juk nuo ekspozicijos daug kas priklauso. Labai svarbu debiutas. Šachmatų žaidimas remiasi tuo, koks bus debiutas. Jeigu debiutuoji teisingai ir patraukliai - viskas toliau ir vystosi. O jei teisingai, bet nepatraukliai, tada kažkas negerai... Vis dėlto teatre mes suvaidiname ir nusilenkiame - pirmieji dėkojame žiūrovui. Ir apie tai verta pagalvoti. Jei mes darome nepatrauklų meną, tik sau, tai kam lenktis?

II autorius: Apsakymo herojai - du vieniši veikėjai, kurie atstovauja skirtingiems pasaulėvaizdžiams. Išvada - šventas melas. Situacija dvejopa. Karo griuvėsiai ir rami graži gamta. Naudočiau raudoną apšvietimą ir žiogų čirpimą. Berniukas gulėtų su lazda pirmame plane. Suaugęs išeitų iš antro plano. Užblokuotų šviesą, ir berniukas pajustų, jog kažkas pasikeitė. Pirmas susitikimas - nepasitikėjimas. Suaugęs užsikabina už lazdos - su lazda galima saugoti pinigus... Abu siekia kontakto. Suaugęs kaip įeina, taip ir išeina. Jo veiksmas - šventas melas, kad išgelbėtų vaiką. Kaip pedagogika. Ar taip išties įvyks - paliekama spręsti žiūrovui.

E. N.: Kiek laiko skirtumėte ekspozicijai? Žiogų čirpimas raudonoje erdvėje - tai puiku. Bet kiek tai truktų? Reikia sukurti vaiko gyvenimą, kad mes pajustumėme jam kažką ir suprastume, kokia čia istorija vyksta. Kitas žmogus ateina tik kokią dvidešimtą minutę, o kaip viskas vyksta iki tol? Juk turi suskambėti įvairūs komponentai, - baimė, alkis ir t.t. Sakėte, jog norite filmuoti. Kiek medžiagos reikėtų nufilmuoti, kad parodytumėte šito vaiko gyvenimą?

II autorius: Bet suaugęs gali iškart paklausti, ko vaikas čia guli, - tarsi nuo publikos...

E.N.: Gali, ir gal jūs teisus, bet ar neapsivagiate, neduodami to, ką galite duoti? Gal čia skonio reikalas. Aš pats darydamas išplatinčiau tą introdukciją. Jūs paminėjote gerą žodį - pedagogika. Gal tai pedagogiškas suaugusio priėjimas. Gal jis priėjo ir naudodamasis savo patirtimi išvedė vaiką iš šitos situacijos. Matot, kaip kartais svarbu pavartoti tikslų žodį. Bet įžanga vis dėlto reikalinga. Aš noriu susipažinti su tai vaidinančiu aktoriumi, sužinoti, kokios jo akys, kaip jis elgiasi... Visada reikia plėsti, kad paskui galėtum trumpinti, spausti, ieškoti, ko atsisakyti. Dosniai dalytis savo fantazija. Turi būti iš ko rinktis. Minėjote lazdą. Kokia tai lazda ir kieno akimis?

II autorius: Lazda - kaip priemonė užmegzti kontaktą.

E.N.: Tai įdomu, bet kaip išplėtoti šį motyvą?

II autorius: Žmogus sėdi su lazda, ir tai kelia klausimus...

E.N.: Metam lazdą į šalį. Kaip įsivaizduojate - jūsų kūrinėlis būtų garsus ar tylus?

II autorius: Tylus.

E.N.: Ką tai reikštų, kaip paaiškintumėte aktoriams? Vaikas baikštus ar ne?

II autorius: Baikštus. Bet randa savyje drąsos.

E..N.: Kas lemia tylų skambėjimą?

II autorius: Vaikas pasakoja istoriją nepažįstamjam, kurio bijo.

E.N.: O žiogai - tai forte? Gal žiogai čirkštų taip garsiai, jog reikėtų juos perrėkti? Garsas taptų leitmotyvu, prilygtų praeities grėsmei. Tai būtų poetiška ir realu. Siaubinga ta žiogų svirpimo pulsacija. O po to - tyla. Kaip karo ir tylos kontrapunktas. Ir tai papasakojus aktoriams jau būtų įdomu. Mene viską lemia kažkas "lišnij". Kažkokia detalė, kuri gali tapti dominante. Iš to susideda pirmieji režisūros žingsniai.

III autorius: Istorija prasideda nuo griūties, balsų, aidų, ir tada atsiranda vaikas. Apiplyšęs, apdulkėjęs. Gan ilgai jis yra paklaikimo ir mėginimo susigaudyti būsenos. Randa lazdą. Mėgina įsiklausyti, išgirsti savo brolį. Jo drąsa atsiranda iš baimės. Jis atsiranda kaip kažkoks didelis šešėlis, iš kurio išryškėja žmogaus pavidalas. Kaip ta žiurkė. Baimė, jog prapuolė, - ir jėgų antplūdis. Lazda jam per didelė. Tyla su neaiškiais garsais. Vyras - kaip dar vienas priešas. Klausimai - kapoti, agresyvūs. Suaugęs patiki vaiko drąsa, įvertina ją.

E. N.: Gražiai pasakojate. Kai kurie fragmentai, kaip vaiko agresija, labai įtikina. Bet kažkokios detalės... Kas tie griuvėsiai - vaiko teritorija? Vaikas įsileidžia į šią teritoriją? Sukuriate gerą situaciją, bet kaip vaikas įvaldo savo teritoriją, kaip ją saugo, kaip į ją įsileidžia kitą žmogų? Kitas geras dalykas - personažo palyginimas su žiurke. Aktoriui jau yra ką veikti. Taip pat ir drąsus vaikas - ramus vyras. Dinamikos ir statikos kontrastas. Ką jis reiškia - kontrastą tarp patirties ir vaikiško karo išgyvenimo? O ką reiškia didelis žmogus? Didelis ar milžiniškas? Ir palyginti su kuo didelis? Jei kine - tai gali stovėti didelis apgriuvęs bokštas, greta kurio žmogus toks neatrodytų. Ir venkite žodžio "kažkas". Kalbėdami stenkitės neabejoti, bet teigti.

IV autorius: Man šis apsakymas - apie karo baisumą. Kreivos senio kojos. Gal tai ne kojos, o kareiviškos kelnės. Kareivis grįžta iš fronto ir sustoja griuvėsiuose pavalgyti. Dabar - vaikas. Visam apsakyme nėra paminėta, jog tai vaikas. Jis tik sako, kiek jam metų. Gal jis beprotis, išprotėjęs nuo karo. Darydamas šį apsakymą, įvesčiau dar kokius keturis personažus. Lango anga man asocijavosi su paveikslo rėmais. Sustatyti žmones už to paveikslo - tarsi važiuotų traukiniu. Ir visi po vieną iš ten išeitų - kaip karas pasiima po vieną žmogų. Ir liktų spengianti tyla. Visa tai norėčiau įdėti į to kareivio sapną. Ir atsibudęs iš to sapno jis prisimintų, jog taip ir neatnešė triušių.

E.N.: Gerai su numirusia šeima. Vertas dėmesio motyvas. Galima atrasti karo motyvą per mirusią šeimą, kuri sėdėtų už tos mirties staltiesės. Dėl sapno. Tai jau perkrauta. Kaip jūs suvaldysite šiuos du motyvus? Kartais geriau kažko nepasakyti, negu perkrauti. Fantazuojate teisingai, bet reikėtų daryti atranką. Ar jūs matėte scenoje gerai padarytą sapną? Aš nesu matęs. Ir pats mėginau, bet nelabai pavyko. Labai sunku padaryti tą ribą.

Rodomi aktorių etiudai tema "dulkė" ir "dulkės".

E.N.: Tai, ką šiandien darėm, yra sunku. Ir kai tema aukštesnė - pavyzdžiui, dulkė, - ji mus sulygina, profesionalus ir pradedančiuosius. Temų sudėtingumo koeficientas suartina skirtingų lygių, profesinio pasirengimo žmones. Taip mes dirbome ir su Mamontovu kokius penkis mėnesius prieš pradėdami repetuoti "Hamletą"... Ir jis puikiai susitvarkė. Aš noriu jus pastūmėti į autorinę kūrybą. Nes tai yra mūsų susitikimų tikslas. Vėl grįžtu prie minties klausimo. Mintis gali būti kaip ką tik atlaužtas stiklo gabalas, kuris staiga sublizga. O sena šukė - jau nebe... Noriu jus užvesti ant kategorijų, kurios jums padėtų kitaip galvoti, atitrūkti nuo šabloniškumo. Gal kitą kartą darysime "kampą". Aš pats prasikankinau ties tuo statydamas "Hamletą". Devyniasdešimties laipsnių kampą, kaip aklavietę. Tai "Hamleto" finalas. Mes ilgai mėginome išreikšti kampo sąvoką įvairiais aspektais. Gal ne viskas išėjo... Ir tos dulkės. Gal po kiek laiko savo darbuose tai panaudosite, išdidinsite tas dulkes. Batą ar šaukštelį užmiršite, o dulkes prisiminsite. Aš lenkiu jus prie tam tikrų talpesnių dalykų, tam tikros teatrinės filosofijos. Ne vien prie veiksmo ar objekto, kuris staiga užsimiršta. Pavyzdžiui, kam teko matyti šiaurės pašvaistę - neužmiršite, o mėnulis ir mėnesiena - jau nuvalkioti, teatre iš mėnesienos išspausta beveik viskas. O kaip padaryti be scenografijos, vien iš aktorių vaidybos šiaurės pašvaistę? Vadinasi, reikia kelti sau didelius uždavinius, kurių gal iki galo neįvykdysi, bet nors dalinis jų įvykdymas yra daugiau už paprastas buitines užduotis. Ta kryptis mane visada žavėjo, nuo pat jaunystės, kai pradėjau nuo cukraus gabaliukų... Vėliau tai pavadino metaforomis... Bet aš pradėjau būtent nuo talpesnių, nešabloniškų užduočių.

Kartais geriau padėti klaustuką negu šauktuką. Iškelti klausimą yra sunkiau. Tai vėlgi hamletiška tema. Vien klaustukai gyvenime...

B.D.