Pirmasis

Nematyti paveikslai

Šarūno Šimulyno tapybos paroda "Rojaus kalno" galerijoje

Emilija Budrecka

iliustracija
Šarūnas Šimulynas. "Trimito balsai mirštančiai Aralo jūrai". 1990 m.
O. Posaškovos nuotr.

Prisipažinsiu, nesu skaičiusi Šarūno Šimulyno (1939-1999) eilėraščių knygos "Ledynų motina" ir novelių - "Tėvonija" nei ką tik pasirodžiusios apsakymų rinktinės, nežinau, kokių metaforų, pauzių, tiesų ar aliuzijų, kokių sąskambių ir melodikos buvo pripildyti jo žodinės kūrybos puslapiai.

Š. Šimulyno asmenybė man visada asocijavosi su siurrealistiškomis, labai preciziškai nugludintomis, dekoratyviomis skulptūromis - statulomis ar fantasmagoriškais "vėjų medžiais", papuoštais kriauklėmis ir koralais, su šakomis lyg pirštais, smingančiais į erdvę, dangų ar debesis. Ypač įsiminė medžiai, apkarstyti baltų kriauklyčių "žvyneliais": stabilaus ir trapaus jungtys, pastovumo ir laikinumo sugyvenimo metaforos, primenantys kalnuose ant sausuolių kabinamas maldų ir prašymų nosinaites...

Tapybos paroda "Rojaus kalno" galerijoje atskleidė dar vieną universalaus menininko amplua. Tikiu, dailininką pažinoję asmenys yra matę tuos paveikslus, bet parodose eksponuoti jie nebuvo.

Užmetus pirmą žvilgsnį į paveikslus religine tematika iš karto pajunti ir žodinę menininko kūrybos versmę. Paveikslai pasitinka tarsi dialogai, poetinės disputų nuotrupos ar niekada neužrašytos, bet pabandytos nutapyti psalmės, o perskaičius ciklo ("Dievo žodis į sielą", 1992-1996) ir atskirų darbų pavadinimus net nekyla abejonė, kad susidūrei su kalbančiais paveikslais, kur vyksta nesibaigianti polemika (ne kova) tarp gėrio ir blogio, kur keliami egzistenciniai ir metafiziniai klausimai, kur autorius diskutuoja pats su savimi, o diskusiją įkūnija statiškais Kristaus ir Antikristo įvaizdžiais. Paveikslai kupini ne tik dramatiško patoso, bet ir teatrališko gesto, jie primena velykinius gyvuosius paveikslus, o ne moderniąsias ikonas. Prie jų būtų neįmanoma nusiteikti maldai, nes jie spinduliuoja vidinį sielos nerimą ir dievoieškos siekį, norą išsivaduoti iš graužiančių abejonių ir eretiškų minčių.

Visada sunku rašyti apie paveikslus religiniais ar "antiapokrifiniais" siužetais, nes tie siužetai lyg ir įpareigoja niveliuoti kylančias mintis, labai nekritikuoti jų meninės raiškos. Taip, jie išraiškingi, ekspresyvūs, spalviškai "inteligentiški", bet ne "stebukliniai", nes per daug kalba...

Ankstyvieji Š. Šimulyno paveikslai nuteikia visai kitaip. Konstruktyvistiniai antropomorfiniai motyvai taip pat teatrališki, sukurti iš drapiruočių, lauro vainikų, šarvų ir ornamentų, bet žaismingi, gyvi, ironiški ir, atrodo, nepatvarūs, kaip kortų nameliai ar senovinės muzikinės dėžutės. Šie personažai tokie patenkinti savimi, savo konstrukcija ir dekonstrukcija, savo žaižaruojančiomis spalvomis... kad visai tiktų juos įdėti į modernizmo apraiškas ir transformacijas aptariančios knygos iliustracijų puslapį. Tai būtų lyg ir siužetinio konstruktyvizmo pavyzdžiai - konstruktyvizmo, tiek XX a. pirmoje, tiek antroje pusėje neprigijusio Lietuvoje.

1962-1970 m. nutapyti darbai atskleidžia menininko ir kaip koloristo, ne tik kaip piešėjo ar skulptoriaus talentą. Šie darbai spalviškai turtingi, puošnūs, hedonistiški, liudijantys kūrėjo temperamentą, tiesiog azartiški. Jaučiamas pasimėgavimas pačiu kūrybos procesu, o tai turbūt ir padaro paveikslus patrauklius akiai - tiesiog jais džiaugiesi, nesiveldamas į jokius disputus nei su siužeto "dalyviais", nei su pačiu savimi.