ATGAL
SPAUSDINTILiteratūra Nykstantis kelionės laikas
Nors parašyta ir išleista tam tikru laikmečiu, literatūra tarsi neturi laiko ribų. Kai kurių žmonių visiškai nedomina šiuolaikinė literatūra - paguodą ir katarsį jie patiria skaitydami, pvz., Racino ir Corneillio veikalus. Kuo Atali sapnas ar Hamano niekšybė skiriasi nuo mūsų laikų košmarų ir sapnų?.. Veikiausiai tik didesne civilizuoto (technologizuoto) žmogaus arogancija. Todėl "skandalingasis" L.F. Céline`o romanas "Kelionė į nakties pakraštį" skandalingas atrodo nebent iš laiko perspektyvos. Šios sąvokos paviršutiniškumą parodo bėgantis laikas ir kintanti mada. Sąmoningai besirenkanti žemiškąją, o ne dvasinę ar protinę sritį (gnostikų skirstymu), "skandalingoji" literatūra renkasi ir savo likimą. Neretai - užmarštį. Abejingumą. Ironišką ar atlaidžią nuostabą. Tačiau dažnai žodis "skandalingas" taikomas kūriniui, kuris griauna kalbos ir tradicijos tabu, nusistovėjusią pasaulėžiūrą, nepajudinamą vertybių sistemą ir, kas skaudžiausia skaitytojui, - tikėjimą žmogumi kaip pasaulio bamba. "Kelionės į nakties pakraštį" išleidimas lietuvių kalba kelia dviprasmiškas su laikmečiu susijusias mintis. Pasirodęs smetoninėj Lietuvoj, romanas būtų sutiktas, ko gero, su siaubu, kaip literatūros apokalipsė (paprasto skaitytojo akimis). XXI a. jis skaitomas kaip moderni klasika ir yra puikus gyvo, koncentruoto teksto pavyzdys neretam lietuvių rašytojui, mėgstančiam pompastišką lyriką, ornamentuotas frazes ir jose neatvyniojamai pradingusią mintį. Céline`as irgi "vartoja" pompastiką, bet jo pompastika slypi ne teksto šerdyje, o atskirų veikėjų monologuose ir akivaizdžiai atsiriboja ne tik nuo paties autoriaus, bet ir nuo monologus sakančių veikėjų minčių ir pasaulėžiūros. Galbūt tai turėtų sukelti komišką įspūdį, bet dažniau būna baisu ir nyku. Patriotiniai jausmai, kurių tareisi turėjęs, susigūžia kaip nuodijamos blusos ir nebeišleidžia nė garso. Ne veltui tipai, visa gerkle bliaunantys patriotinius šūkius, yra psichiatrinės pacientai. Šitoks Céline`o šiuolaikiškumas tiesiog stebina ir norom nenorom verčia kurti platų aliuzijų tinklą tarp pokario Prancūzijos ir šiandieninės Lietuvos. "Kelionę į nakties pakraštį" iš dalies galima būtų pavadinti pusiau alegoriniu, laisvų asociacijų romanu: daugelį veikėjų charakterizuoja jų pavardės (Robinzonas - savo laike lyg negyvenamoj saloj įstrigęs keliauninkas, ponia Erot - meilės džiaugsmų "dievaitė", seržantas Onanas - iškrypimu dvelkia jo patriotiniai riksmai, daktaras Betombas - pasiryžęs išgydyti visus kūno ir dvasios luošius tam, kad jie taptų patrankų mėsa (le tombeau, la tombe - pranc. kapas, kapo duobė). Ganėtinai laisvai elgdamasis su geografiniais pavadinimais ir istoriniais personažais bei įvykiais, autorius savo pasakojimui suteikia tam tikrą sąlygiškumą, apibendrindamas žmogaus gyvenimo kelionę kaip amžiną, pasikartojantį dalyką. Naktis, kurios variacijos ir vaizdiniai romane iškyla kaskart vis intensyviau, su kliedinčiojo įtaiga, su poetiška ligonio fantazija, įkūnija ne tik laiką, bet ir tai, kas "už laiko". Įgimtą žmogaus norą mylėti ir žudyti(s), pradėti gyvybę ir ją sunaikinti. Naktis Céline`o romane nėra poilsio ir ramybės metas, netgi ne aplinka - ji beveik personifikuota, kaip ir mirtis, nors tekste naktis apima gyvenimą, jo giliuosius, pasąmoninius, tamsiuosius klodus. Prisiminus senuosius archetipus, galima būtų įsivaizduoti naktį kaip bežadę chtoninę būtybę iš matristinės Europos periodo: ji yra ir tiek, jos veikimas, to veikimo paskatos ir impulsai, o juolab rezultatai yra visiškai nesvarstytini, nes beprasmiai. Žmogus gyvas ir prasmingas tiek, kiek sugeba iš nakties pasąmonės išsiplėšti ir sąmoningai keliauti nuo vieno jos krašto iki kito. O naktis net neatsimena jo kelio ir kelionės. Su naktim neįmanoma užmegzti jokio ryšio, tad nenuostabu, kad Céline`o romane pasirenkama "žemiškoji" sritis, kur nusi- vylimą homo sapiens gimine kartais keičia nedidelis džiaugsmas ir viltis (Moli, Alsidas). Žmogaus ryšys su žmogumi, nors gal ir nėra svarbiausias, vis dėlto nenuvertinamas. Apskritai kokį kitą ryšį rasti būtų sunku, nes meno Céline`as neadoruoja, o gamtos romano antiherojus Bardamiu nemėgsta. Vitališką žalumą jis apibūdina kaip "išprotėjusias salotas", gyvūniją - kaip dėl būvio kovojančią, besikrušančią ir besižudančią rują. Ir nors tai smūgis agrariniam-mitiniam mūsų pasaulėvaizdžiui, bet gal ir gerai - tos nekritiškos nuostabos prieš gamtą ir pagoniško jos dievinimo mūsų literatūroje vis dar pasitaiko. Pamirštama, kad gamta galbūt yra ne Motina, o Namai, kuriuos reikia prižiūrėti ir tvarkyti. (Kitas reikalas, kai imamos dievinti namų interjero detalės ir prietaisai, bet tai jau priklauso nuo rašytojo skonio ir mados.) Kadangi Céline`o romane gamta nėra namai, o kažkoks gluminantis ir ramiam gyvenimui nepritaikytas reiškinys, sukeliantis psichozes, nerimą ir nepasitikėjimą, sąlyginių namų vietą užimtų miesto erdvė: kino teatrai, gatvės, bulvarai, mugių aikštės, skurdžių kvartalai, viešnamiai etc. Tačiau šiuose namuose irgi nėra ramu, jie skirti ne būčiai, o tik pabuvimui, jie laikini, jie visų, jie nepretenduoja į amžinybę, kuri susijusi su pastovumo jausmu. Juose per daug smalsių ir nediskretiškų kaimynų ir neplanuotų įvykių. Kelionė romane yra nakties priešingybė, nejudančio kosmoso judinimas. Naktis, įkūnydama tamsiąją, irrealiąją gyvenimo pusę, tarsi prieštarauja kelionei, kurią, šiaip ar taip, galima racionaliai paaiškinti, ji turi tikslą, ribas, vietą, kurią reikia pasiekti. Paradoksalu, kad pabuvę Amerikoje, Afrikoje, ištvėrę pirmąjį Pasaulinį karą Bardamiu ir jo antrininkas Robinzonas neišsiveržia iš užburto laiko rato. Jie keliauja naktyje, o ši neturi parametrų. Netgi praėjusio laiko vaiduokliai įkalinti jos tamsoje (šmėklos virš vakarėjančio miesto su Laperuzu priešaky). Galbūt todėl savotiška šalis už nakties ribų, turinti aiškiai apibrėžtus kontūrus, šalis, kurioje kelionė nebeturi tikslo, paskutiniai namai yra mirtis. Čia nebelieka paties svarbiausio - bendravimo, nes nebėra tikslo, idėjos, klausimo: dalykų, dėl kurių žmogus egzistuoja. Toji visažinė mirties poza ir visi atsakyti klausimai, tas ledinis aiškumas - bauginantis. Ne veltui miręs Robinzonas apibūdinamas kaip "iš žiaurios šalies atkeliavęs svetimšalis, kurio niekas nedrįsta užkalbinti". Robinzono bailumą, desperaciją, abejingumą karštai Madlon meilei ("Negi vis dar nori mylėtis tarp viso šito, kas dedasi aplink?"), suktus pasipelnymo planus, žodžiu, visa, kas kelia pasibjaurėjimą idealistui, sunku suversti vien karui ir nepalankioms gyvenimo aplinkybėms. Tai veikiau nusivylimas pažangos idėją propaguojančia žmonija. Robinzonas įkūnija pavargusį "mažąjį" žmogų, istorijos eilinį, ant kurio galvos paprastai išmėžiama visa gyvenimo bjaurastis. "Man šlykštu viskas (...). Ypač meilė (...). Šūdina meilė manęs jau nebeveikia", - šie Robinzono žodžiai, pasakyti dar gerokai iki seksualinės revoliucijos, iki seksualumo kaip išlaisvinimo sampratos įtvirtinimo, verčia susimąstyti. Ir ne vien apie sekso mechaniškumą, bet apskritai apie meilės kaip sąvokos spekuliatyvumą, parankų "didiesiems" žmonėms. Céline`o romanas veikiausiai ir nebūtų toks įtaigus, jei skausmą, skepsį ir nusivylimą būtų reiškęs "nėriniuota" Prousto kalba, skirta bene tik aukštuomenei. Tačiau skiriasi ne tik Céline`o ir Prousto kalba, bet ir jų vaizdavimo objektai bei tikslai, pagaliau ir pasaulėvoka. Prarastas, o tiksliau - išnykęs (le temps perdue) laikas Céline`o romane nebeatrandamas, Robinzonas paprasčiausiai pasitraukia už laiko ribų. Prustiškojo pyragėlio prisiminimas ir subtilus šešėlių žaismas ant tvorelės Céline`o prozoje turi savas, jei ne linksmai ironiškas, tai žiaurias paraleles (amerikietė Lola ir istorija su spurgomis; siaubingai inkščianti per gimdymą Pjero žmona ir gatvės šuo). "Mus skiria pats gyvenimas", - šiuos Robinzono žodžius galima pritaikyti ne tik Proustui ir Céline`ui, bet ir daugeliui skirtingų rašytojų. Šitas skirtumas galbūt ir yra savotiška literatūros meistriškumo kartelė, nes literatūra, nebūdama gyvenimas, neretai iš pastarojo skolinasi stilių ir metodą. O kartais tampa ir gyvenimo epigrafu.
Renata Šerelytė |
