Gyvenu kita kūryba

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Pokalbis su jubiliejų švenčiančiu kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu

Sveikinu jubiliejaus - penkiasdešimtmečio proga! Kaip jūs pats šiandien pasakytumėte: "jau" penkiasdešimt ar "dar" tik penkiasdešimt?

Labai sunku pasakyti, ir taip, ir anaip, juk tie penkiasdešimt užklumpa ir tiek. Galvoji, kodėl penkiasdešimt, kai ką tik buvo dvidešimt? Keistas pojūtis. Sakydamas, kad laikas yra trumpas, - nieko nepasakai. Metai prabėga greitai, ir jie visai nedžiugina. Jei norėčiau gyvenimą atsukti atgal tarsi filmą, priimti kitokius sprendimus, kitaip pasirinkti, paaiškėtų, kaip Maxo Frischo pjesėje, kad perstatinėk kaip nori (juokiasi), vis tiek tam tikru laiku ateisi į tam tikrą vietą, vis tiek būsi ten, kur turi būti, kur esi. Tuo ir guodžiu save. Dabar kelerius metus susikaupęs dirbu darbus, kurie man patinka ir yra įdomūs. Jaučiuosi profesiniu požiūriu labai pajėgus ir galiu padaryti daugiau, nei realiai mūsų sąlygomis iš kompozitoriaus pageidaujama. Įdomu būtų rašyti ką nors stambaus, pvz., scenai. Bet ne viskas tavo rankose, ypač jei į kūrybinį darbą žiūri kaip į orientuotą dalyką. Kūryba į lentyną ar stalčių mano psichologijos žmogui atrodo neprasminga. Menas - tai komunikacija, jei jis nekomunikuoja, yra miręs įsčiose.

O jei nebūtų buvę užsakymų sistemos, būtumėte parašęs mažiau?

Bet kas tai yra užsakymas? Kartais jo nebūna, atlikėjas paprašo. Jei pavyksta rasti laiko, parašau. Tikras užsakymas, manau, yra tada, kai iš anksto aiški data, atlikimas ir honoraro dydis - viskas aišku. Žinoma, reiktų ir pačiam projektuoti savo darbų vyksmą, kita vertus, aš vadovaujuosi I. Stravinskio patarimu, linksmu, bet teisingu: "Jei jums siūlo kokią nors neįmanomą sudėtį, tai įsikalkit, kad pats ją sugalvojote" (juokiasi).

Ar dažnai prisimenate savo praeities kūrybą? Ir kaip į ją dabar žiūrite?

Savo praeities kūrybai nejaučiu ypatingų sentimentų, ir turbūt ne aš vienas toks esu. Kartais nelengva suvokti, kad tai mano kūriniai. Natose matau savo pavardę, - aha! Aš taip mąsčiau, taip tada rašiau, vadinasi - mano. Bet kai sakoma, kad visi kūriniai yra tarsi tavo vaikai, tai kažin... Tiesiog dirbai vienaip, dabar dirbi kitaip, kai kas domino anksčiau, kas kita domina dabar. Tam tikri etapai yra jau praeiti. Praeities kūrinių klausytis nemėgstu. Klausau tik iš reikalo, jei reikia ką nors paredaguoti naujai išleidžiamam įrašui. Tada vis tiek tenka dirbti su jais. Šiaip dabar gyvenu kita kūryba.

Tačiau Jūsų kūrybinis startas buvo stulbinantis, "daug žadantis". Studijų metu ir netrukus po jų parašėte kūrinių, kuriuos Lietuvos muzikologai tituluoja pirmaisiais konkrečios technologijos, žanro, stiliaus kūriniais Lietuvoje. Tai pirmieji lietuviški minimalistiniai ("Quartetto per archi"), instrumentinio vokalo ("Trys raudos", "Užsklanda") opusai.

O, tokių kūrinių būta kur kas daugiau, kai buvau jaunesnis, šešiolikos, septyniolikos metų. Pavyzdžiui, esu parašęs Styginių kvartetą su deklamuojamu E.E. Curmmingso tekstu, kuriame garsai išgaunami daužant stryku, plojant, trepsint, Šbet tai buvo seni laikai. Studijuodamas ir iškart po baigimo gyvenau tomis pačiomis nuotaikomis, kuriomis tuo metu gyveno daugelis kompozitorių. Turiu omenyje stilistinį lūžį maždaug apie 1976-uosius, kai K. Pendereckis parašė Koncertą smuikui, kai A. Pärtas pradėjo "tintinabuliuoti" Taline, kai A. Schnittke sukūrė savo visiškai tonalų "Requiem". Daugelis kompozitorių suprato, kad toliau eiti senuoju keliu nebegalima, nes tai nebeturi prasmės.

Aš savo kūrybos pradžioje angažavausi serijiniais kūriniais - "Concerto piccolo" ir "Invencijomis" 3-5 obojams solo, bet tai baigėsi 1976 m. Vėliau ėmė dominti kiti dalykai, pavyzdžiui - vėluojančios juostos sistema. Tuomet mes jos Lietuvoje neturėjome. Pvz., tokį kūrinį kaip "Meilės daina ir išsiskyrimas" taip, kaip buvau sugalvojęs 1979 m., realizavau savo kompaktinėje plokštelėje tik prieš kelerius metus. Kanonas turėjo būti atitinkamo tankio, o anksčiau jis buvo retas, neturėjo ritminės pulsacijos, taip sakant - kanoninė fikcija. Kūrinio sumanymas buvęs toks: gyvai skambantis dainininkės balsas juda kolonėlėmis aplink klausytoją. Tokį "vaikštantį garsą" pavyko išgauti tik 1993 m. su dainininke Sigute Trimakaite Danijoje, kur turėjome puikią aparatūrą ir pats sėdėjau prie garso valdymo pulto.

Tokią šiuolaikinę surround garso estetiką kūrėte kaip grynai akustinį efektą? Beje, jis kelia asociacijų ir su lietuvių liaudies dainų plenerine akustika.

Tai man tiesiog gražus efektas. Kai pirmą kartą išgirdau vėluojančią magnetofono juostos sistemą Terry Riley muzikoje, man ji labai patiko. Todėl kai kilo "Meilės dainos ir išsiskyrimo" sumanymas, ją pritaikiau. "Vaikščiojantis garsas" kaip kompozicinės technikos rudimentas išliko daugelyje mano kūrinių, iki paties naujausiojo - baleto "Acid City".

Jūs pradėjote kurti tuo metu, kai lietuvių liaudies dainos kaip kompozicijos autentiškumo išraiškos priemonė jau nebebuvo peršamos. Ir vis dėlto, turėdamas pasirinkimo laisvę, nuo jų nenusigręžėte ("Meilės daina ir išsiskyrimas", "Lietuvių liaudies muzika" ir kt.)...

Jaunesnėms kartoms gal tai nebekelia emocijų. Bet kai studijavau, tam tikrame etape darbas su folkloru būdavo privalomas. Po to galėjai mesti ir niekada daugiau prie to nebegrįžti. Lietuviškumo sąmoningai nevengiu, jis gali būti diagnozuojamas mano kūryboje, tačiau netvirtinu, kad jis tikrai yra. Kartais nejučia pamanau: o, skamba lietuviškai! Ir tegul skamba. Kitas dalykas - aš esu miestietis, mano santykis su folkloru yra kaip su tam tikra medžiaga, objektyvia realybe, su kuria galiu dirbti, jei konkrečiu atveju ji man įdomi ir tinkama. Dabar nekuriame kūrinių savo kaimui. Didžiausias "Lietuvių liaudies muzikos" (1990) įvertinimas, manau, buvo tai, kad iš lietuviškų kūrinių ją pasirinko Niujorko radijo (WNYC) prodiuseris Johnas Schaeferis (laidai "New sounds", skirtai Rytų Europos muzikai styginiams). Jam šis kūrinys tikriausiai kalbėjo apie kažkokį kitą, nepažįstamą pasaulį. Aš tai priimu kaip padrąsinimą ir komplimentą. Jaučiuosi teisingai suprastas.

Kodėl aš ką nors darau taip, o ne kitaip? Tai mano sąmoningas pasirinkimas, ar jis kam patinka, ar ne, mane nelabai domina. Menas komunikuodamas informuoja, jis turi kalbėti tai, kas papildo tavo žinojimą.

Turite omeny kūrinių nemuzikines prasmes?

Kalbu apie muzikines prasmes. Jei klausydamas naujo kūrinio negaunu jokios naujos informacijos, man jis visiškai neįdomus. Nors tai labai individualu.

Kokia turi būti toji informacija?

Sunku pasakyti, tiesiog turi būti kažkas nauja. Mes puikiai žinome, kad tarp to, ką pažįsti ir ko nepažįsti, reikalinga pusiausvyra. Juk žmogus to, ko visiškai nepažįsta, negalės identifikuoti su tuo, ką žino. Šioje srityje esu visiškas diletantas, bet suvokiu, kad informacijoje turi būti optimalus santykis. Nemanau, kad muzika skirta analizuoti, ji skirta klausytis. Tiesa, teko matyti partitūrų parodas dailės galerijose, pvz., J. Cage`o partitūros - fantastiškos! Labai žavūs grafikos darbai, bet kai užgroja, visaip būna ... O gera muzika turi "vežti", ne vien tik gražiai atrodyti.

Paskutiniam Jūsų kūrybos dešimtmečiui priklijuočiau rekompozicijos etiketę. Gal J.S. Bacho ("Bachvariationen" I, II), J. Brahmso ("Reminiscencijos. Quasi una sonata"), A. Brucknerio ("Bruckner-Gemälde") ir kt. autorių kūrinių iškarpymas, fragmentų sukeitimas ar sujungimas savitomis jungtimis tolygus intelektualiam stiklo karoliukų žaidimui?.. Kokiais kriterijais vadovaujatės pasirinkdamas kūrinį rekompozicijai? Ar Jūsų sprendimą veikia konkrečios medžiagos semantiniai kodai?

Man tai visiškai nesvarbu ir neįdomu. Mane domina grynas skambėjimas. Muziką suvokiu abstrakčiai, be jokių turinių. O. Messiaenas yra "pridėjęs" krūvas turinių, bet jei "Paukščių katalogas" nebūtų gražus pats savaime, verčiau eičiau į zoologijos sodą ar į mišką: jis ir pats jų neabsoliutina. Jo muzika dieviška pačiu skambėjimu. Tai, kad jis joje matė spalvas, paukščius, religinius vaizdinius, man neturi ypatingos reikšmės. Pavyzdžiui, J.S. Bacho muzika klausantis "kabina", bet juntu, kad ją išmontavus kaip "Lego" konstruktorių iš gautų fragmentų galima sudėti kažką visiškai naujo. Išardai A. Brucknerį ir sudedi naujai. Savotiškas free style.

Ar tai nėra tam tikras svetimo kūrinio interpretavimas?

Galbūt iš dalies ir yra, bet aš tiesiog kuriu skambesį, kuris man patinka. I. Stravinskis yra pasakęs, kad jam ką nors patinkančio išgirdus norisi savaip perkurti. Aš dažnai panašiai jaučiuosi, atrodo, kompozitorius ne taip parašė. Jei pažiūrėtume į muzikos istoriją - galybė kūrinių remiasi "muzikos iš muzikos" principu. Pats žodis "komponuoti" reiškia sudėlioti kažką naujo iš jau esančio. Nemanau, kad atradau Ameriką, tiesiog Lietuvos kontekste esu kitoks.

Tačiau cituoti yra viena, perkomponuoti - kita.

Aš darau ir viena, ir antra. Sakykim, kūrinyje "Lacrimosa" iš "mocartiškų" struktūrų susimodeliuoja kažkas kita, kas atveda į patį W.A. Mozartą. Čia skamba citata, ja pasibaigia kūrinys. Taigi muzika nėra perkomponuota. Pavyzdžiui, "Reminiscencijų" atveju kontekstas, kuriame atsiduria ilgoka J. Brahmso Sonatos F-dur citata, manyčiau, jai suteikia naujų prasmių.

Šioje kompozicijoje Jūs cituojate Č. Sasnausko religinę giesmę "Marija, Marija". Esate minėjęs, jog panaudojote šią citatą vien todėl, kad Jums "reikėjo šviesaus išėjimo"...

Taip... Bet jis gali būti sukurtas įvairiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, kūrinyje "Schlußstück" man jokios citatos neprireikė, nes tai būtų buvę pernelyg konkretu: jo pabaiga yra originali, simbolizuojanti išėjimą į kitą pasaulį. "Reminiscencijose" giesmė kalba savo istorine semantika.

Kokiomis sąsajomis supinate giesmės citatą su prieš ją skambančia J. Brahmso Sonata grįsta medžiaga?

Citata, atsižvelgiant į jos santykį su J. Brahmsu, man pasirodė tinkamiausias sprendimas, o sąsajos - muzikinė logika. Norėjau, kad tai būtų kažkas žinoma, atpažįstama. Minėtoji giesmė kalba ne vien muzikinėmis, bet ir literatūrinėmis aliuzijomis. Kai manęs klausia, kodėl pasirinkau vienus ar kitus fragmentus, - mano atsakymas visada toks pat: todėl, kad pasirinktieji man leidžia parašyti tokią muziką, kokios aš noriu.

Ar pati medžiaga Jums padiktuotų idėją?

Ne, paprastai turiu idėją ir ieškau jai medžiagos. Turiu aiškų, konkretų muzikos skambesio įvaizdį ir žinau, kad jam tinka konkretaus kompozitoriaus medžiaga. Nors kartais gali būti ir atvirkščiai.

Kodėl nekuriate savosios?

Ne visada jaučiu poreikį kurti visiškai savo muziką. Jei kalbama apie kūrinį kaip apie informacijos nešėją, man atrodo, kad cituodamas ar perkomponuodamas galiu pasakyti ką noriu lengvesniu, daug aiškesniu būdu nei kurdamas originalią muziką. Tai tarsi komunikacijos atskaitos taškas. Jei pradėtume skaičiuoti nuo mano muzikos, kurią klausytojas girdi pirmąkart, būtų sunku suprasti, ką noriu pasakyti.

Bet juk kompozitoriui suprantamai kalbėti yra amato dalykas...

Na taip, bet ką kalbėti?

Tai Jūsų pasirinkimo teisė ir valia.

Aš ir renkuosi. Muzikiniu požiūriu man tai yra įdomiau. Esu parašęs ir kūrinių, kuriuose nieko necituoju, tačiau nemanau, kad jie vertingesni ar pasako daugiau nei tie, kurie remiasi citatomis. Man jie yra identiški.

Kas lemia Jūsų pasirinkimą rašyti svetimo kūrinio pagrindu ar kurti savo muziką?

Nežinau, negalėčiau pasakyti, kiekvienu atveju skirtingai. Iš kur į galvą ateina mintys? Ateina ir tiek, neprašytos. Nėra postmodernistinio meno, yra postmodernistinis laikas, kuriame gyvename. Rašytojų atveju - tai romanas, išprovokuotas daugybės kitų. Literatūra gimdo literatūrą, kinas - kiną, muzika - muziką. Kai gimsta idėja, niekada nesi tikras, kad ji pati efektyviausia. Reikia rinktis, apsispręsti. Jei salėje yra du, trys žmonės, kurie mąsto kaip aš, yra sakęs Witoldas Lutosławskis, man to visai pakanka.

Grįžkime prie rekompozicijos metodo. Šiuolaikinės technologijų galimybės kompozitoriui atveria variantiškesnio rezultato galimybę, tačiau, kita vertus, profesinis pasirengimas čia nebėra sąlyga ar būtinybė, sakytumei, ad libitum dalis.

Galbūt, tačiau jas vis tiek reikia sugalvoti. Pasaulyje yra daug muzikantų, kurie nepažįsta natų. Pvz., P. McCartney. Bet tai žmogus, kuris kuria muzikos istoriją! Yra daug už mane talentingesnių žmonių, kurie nesugeba profesionaliai išplėtoti savo sumanymų iki galo. Aš nemanau, kad galiu sugalvoti gudriau nei paprastas mirtingasis. Galbūt tai, ką aš darau, gali ir kiti, tik kažkodėl nedaro! Kaip J. Cage`as sakė: "Jeigu tai taip paprasta, kodėl visi to nedaro?"

Ph. Glassas tvirtino, kad elektroninė muzika - ateities muzika. Jūs esate vienas kosmopolitiškiausių kompozitorių, gerai žinančių pasaulinį muzikos kontekstą. Kokia, Jūsų nuomone, elektroninės muzikos ateitis?

Aš, kaip ir S. Reichas, teigiu, kad "elektroninė muzika laipsniškai mirs ir bus absorbuota besirutuliojančios dainuojančių ir instrumentais grojančių žmonių muzikos". Nemanau, kad be gyvo žmogaus galėtų vykti kas nors įdomaus. Dabartinė elektroninės muzikos patirtis manęs nenuteikia optimistiškai. Pavyzdžiui, šiemetiniame elektroninės muzikos festivalyje "Jauna muzika" švedai S. Reicho juostos kūrinį "Come out" atliko gyvai, visiškai identiškai, "nuėmė" tarsi piršto antspaudą. Idėjos atžvilgiu man tai buvo pati įdomiausia kompozicija. Bet tai 1966 metai! Po to naujų idėjų beveik nebebuvo. Akademinė elektroninė muzika, kurios niekas neinterpretuoja, yra negyva. Ar klausytumeis jos namuose? Tačiau gyvų žmonių valdoma elektroninė muzika, kurioje yra klaidų, paklaidų, piršto, balso virptelėjimų - tam tikrų interpretacijos sudedamųjų dalių, turi perspektyvą. Manau, viena iš plintančio interneto galimybių, kai kūriniai egzistuos daugiausia tik internete, - bendraautorystė, kompozitoriaus ir lankytojo/atlikėjo bendradarbiavimas - smarkiai veiks meną. Jis taps kur kas lankstesnis, atviresnis.

Kokią regite savo kūrybinę ateitį?

Šiandien sunku pasakyti, kokia bus mano kūryba, bet būtina sąlyga - kad man būtų įdomu tai, ką darau. Siekiu kurti taikliai. Norėčiau, kad muzika atitiktų situaciją, kurioje mes esame, gyvenimą, kurį gyvename.