Kiti anonsai
LNDM inf.
Šimtametės tradicijos įkvėptas „Vilniečių albumas“ kviečia pažvelgti į sostinę žinomų menininkų, rašytojų, mokslininkų akimis
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) pristato vilnietiškų tradicijų įkvėptą naują leidinį „Vilniečių albumas. 20 esė ir 150 vaizdų Vilniui“ ir kviečia pažvelgti į Vilnių menininkų, rašytojų, istorikų ir mokslininkų akimis.
Algės Andriulytės, Rasos Antanavičiūtės, Arūno Gelūno ir Giedrės Mickūnaitės sudarytas „Vilniečių albumas“ – tai istorinis, meninis ir literatūrinis Vilniaus žemėlapis. Jo tekstai ir vaizdai vedžioja skaitytoją po laiko ir erdvės atžvilgiais įvairias vietas, kuriose Vilnius atsiskleidžia dar nematytais rakursais.
Rengėjų inf.
Kultūros kompleksas SODAS 2123 kviečia namo – nemokamų renginių programoje nuo Dainiaus Liškevičiaus filmo „Modernus butas“ iki pirmosios Lietuvoje Biomedžiagų bibliotekos
Vasario 23 d., penktadienį, nuo 18 val. kultūros kompleksas SODAS 2123 (Vitebsko g. 21-23, Vilnius) kviečia į svečius. Menininkai atvers savo studijų duris, Dainius Liškevičius pasidalins istorijomis iš „Modernaus buto“ ir pakvies filmo peržiūrai, Austėja Platūkytė atvers pirmąją Lietuvoje Biomedžiagų biblioteką, laukia garso performansas, pokalbiai ir jaukūs susitikimai.
Agnė Zėringytė
Įsijautus į vaidmenį, galima išlikti savimi
Pokalbis su baleto šokėju Andrea Canei
Andrea Canei – italų kilmės baleto šokėjas, Europos baleto mokyklos Amsterdame absolventas, prieš trejus metus prisijungęs prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės. 2023 m. sukūrė pagrindinius vaidmenis baletuose „Čipolinas“, „Arlekino milijonai“ (2023) ir „Pradžioje nebuvo nieko“(choreografė Živilė Baikštytė, 2023).
Adomas Žudys
Plikos sąmokslo teorijos
Kritiškai apie parodą Istorijų namuose
Vilniuje, Istorijų namuose, atidaryta paroda skambiu pavadinimu „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“. Pavadinimas intrigavo ir kvietė pažiūrėti, kaip sąmokslo teoretikų portretas vaizduojamas populiariojoje kultūroje, kokiomis teorijomis jie gyvena ir kvėpuoja. Tema aktuali, nes visuomenėje, gyvenančioje žiniasklaidos diktuojamu „kaip savaitė, taip mergaitė“ ritmu, sąmokslo teorijos sparčiai plinta ir aktyvuoja kolektyvinę vaizduotę. Suprantama, kad ir oficialios institucijos priverstos veltis į tai, kas lig šiol likdavo mandagaus diskurso paraštėse. Paroda siekia supažindinti lankytojus su sąmokslo teorijos sąvoka ir tų teorijų istorija, kaip jas atpažinti, įvertinti ir joms atsispirti, deklaruoja nenorinti pašiepti kitaip mąstančiųjų, siekianti skatinti diskusiją ir žvelgti į pasaulio įvykius adekvačiai.
LNDM inf.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Vilniaus knygų mugėje
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) vasario 22–25 d. dalyvaus Vilniaus knygų mugėje. Muziejus kviečia meno ir literatūros gerbėjus apsilankyti stende 5.C01C, 5 salėje, ir įsigyti naujų leidinių, suvenyrų bei sudalyvauti naujausių knygų pristatymuose.
Rengėjų inf.
Išskirtinis Estų literatūros metų renginys Adomo Mickevičiaus bibliotekoje
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2024 metus paskelbė Estų literatūros metais. Vienas pagrindinių renginių vasario 21 dieną vyks Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Apie tai kalbame su Estų literatūros metų kuratore, vertėja, dažnai vadinama estų literatūros ambasadore Danute Sirijos Giraite.
Agnė Narušytė
Mėbijaus juosta Vilniuje
Besibaigiančių parodų konvejeris
Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.
Jonas Ūbis
Prezidentas nedalyvavo
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzas Bruno Dumont’as – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Režisieriaus filmas „Jos vardas Prancūzija“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) – tai pikta šių dienų medijų pasaulio, politikos viršūnių satyra, kurios heroje tapo televizijos žurnalistė Frans. Originalų filmo pavadinimą „France“ galima perskaityti ir kaip šalies pavadinimą, ir kaip herojės vardą. Tai tik pabrėžia Dumont’o balansavimą tarp satyros ir tragikomiškos istorijos, juolab kad aristokratiška Frans pavardė „de Meurs“ taip pat sukelia asociacijų, priklausomai nuo to, kaip ją ištarsi. Vienu atveju bus galima traktuoti kaip „lieka“, kitu – kaip „miršta“, dar kitu – prisiminti posakį apie laikus ir papročius. Toks visą filmą trunkantis dviprasmiškas žodžių, vaizdų ir prasmių žaidimas Dumont’ui yra būdas išreikšti savo požiūrį į šiuolaikinę Prancūziją. Režisierius rodo absurdišką, nes gyvenančią pagal medijų ir socialinių tinklų taisykles, realybę ir net nebando slėpti, kad jos neapkenčia.
