Kino anonsai

Vitalij Binevič

Nauji filmai – „Monkey Man“

Aktoriaus ir režisieriaus Devo Patelo debiutinis ilgametražis filmas „Monkey Man“ (JAV, Kanada, Singapūras, Indija, 2024) turi ilgą ir turiningą kinematografinę priešistorę. Šį kūrinį galima žiūrėti neon-noir žanro kontekste, kuriam priskiriami neoninių spalvų ir elektroninės muzikos (synthwave) perpildyti filmai, tokie kaip Nicolo W. Refno „Važiuok“ („Drive“, 2011) ar brolių Safdie „Geras laikas“ („Good Time“, 2017). Pati neon-noir koncepcija neretai siejama su 5–6-ajame dešimtmetyje užgimusiu film noir ir 7-ajame dešimtmetyje susiformavusiu neonoir žanrais. Nors kino tyrėjai, kūrėjai ir jo mylėtojai iki šiol ginčijasi, ar film noir ir neonoir yra gryni žanrai, ar vis dėlto tik kino stiliaus atmainos, pats ginčų gyvybingumas ir nauji kūriniai liudija, kad tai aktualus ir įdomus kinematografinis reiškinys.

Paulina Pukytė

Kitu kampu apie „Kryčio anatomijos“ ir „Prastų reikalų“ pagrindines veikėjas

Ne(,) ne(,) Bela prieš Sandrą. Dvi pagrindinės dviejų apdovanotų filmų veikėjos. Rašyta, kad jos abi įgalintos, kad abu šie filmai – feministiniai. Bet ar tikrai?

Viktoras Urbaitis

Nauji filmai – „Karta.EU“

Savo ankstyvoje vaikystėje – nuo 1998 m. iki ekonominės krizės laikotarpio – jutau nuosaikų, nedrąsų optimizmą. Pasaulis už gimtojo miesto ribų pamažu skleidėsi vilties ženklais: ryšį su tauta įkūnijo jaudinančios krepšinio rinktinės pergalės, valstybės ateities vaizdą iliustravo kosmopolitiška Valdo Adamkaus figūra, pietūs greitojo maisto restoranuose (per retas išvykas į sostinę) atrodė tarsi ranka pasiekiama amerikietiška prabanga, o pasaulinės kultūros sampratą pradėjo formuoti į namus atėjęs internetas. Eidamas į dokumentinio filmo „Karta.EU“ (Lietuva, 2024) seansą tikėjausi pamatyti praskleistą atsiminimų šydą ir įvertinti realesnį šio laikotarpio kontekstą; galbūt net pamąstyti, kokias viltis ar lūkesčius tuo metu galėjo puoselėti mano tėvai ir kuo teko džiaugtis ar nusivilti, stebint nenuspėjamai augančią nepriklausomybės vaikų kartą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Williamas Faulkneris dirbo vienos didžiausių Holivudo kino studijų MGM scenarijų skyriuje, bet imdavosi ir papildomų darbų. 1929-aisiais įsidarbino Misisipės universiteto elektrinėje – tapo naktinės pamainos vadovu. Dvylikos valandų pamainą jis suplanavo taip, kad tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, kai darbo mažiausiai, turėtų laiko rašyti. Improvizuotu darbo stalu buvo paverstas skardinis karutis. Vis naujus skyrius Faulkneris rašė švariai, netaisydamas.

Paulina Drėgvaitė

Nauji filmai – „Kryčio anatomija“

Ar galima suprasti dviejų žmonių santykius, būnant anapus tų santykių ribų? Tai vienas iš režisierės Justine Triet filmo „Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“, Prancūzija, 2023) kertinių klausimų. Nors filmą galima vadinti teismo drama ar trileriu, jo centre – dviejų žmonių santykių analizė, naratyvų subjektyvumas ir, galų gale, nepažinumas.

MKČ namų inf.

Balandžio 18 d., ketvirtadienį, 19 val. M.K. Čiurlionio namuose renginių  ciklo „Pasaulio kino vakarai su režisieriumi Audriumi Stoniu“ peržiūroje Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių laureato Pietų Korėjos režisieriaus ir scenaristo Kim Ki-Duko – vieno kontraversiškiausių pasaulio režisierių – vaidybinė drama „Tušti namai“ („Bin-jip“, 2004).

Rengėjų inf.

Gegužės 3–5 dienomis kino centrų „Skalvija“ Vilniuje ir „Romuva“ Kaune ekranai trumpam taps langais į Senegalą. Jauna kino leidybos kompanija „Taip toliau“ ir pernai Kanų kino festivalio pagrindiniame konkurse debiutavusi režisierė Ramatą-Toulaye Sy čia pristatys kartu kuruotą filmų programą „Taip toliau: į Senegalą“. Režisierė atvyks į Vilnių ir pristatys visus programos filmus: savo pačios režisuotą „Banelė ir Adama“, du Mati Diop filmus „Tūkstantis saulių“ ir „Atlantės“ bei Senegalo kino klasiką – Djibrilo Diop Mambéty „Touki bouki“.

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Blogis (ne)egzistuoja“

Ar žmonija gali tapti dalimi gamtos, o gal tai amžiams liks neįgyvendinama svajonė? Žmogui reikia gamtos, bet gamtai žmogaus – ne. Tokios idėjos nagrinėjamos režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Ryûsuke Hamaguchi filme „Blogis (ne)egzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“, Japonija, 2023). Pagrindiniai filmo veikėjai kalba apie žmogaus ir gamtos santykių balansą, harmoniją, bendruomenės pasipriešinimą klastingiems kapitalizmo kėslams, tačiau ne viskas taip paprasta. Žmonių naivumas šioje istorijoje vaizduojamas atskleidžiant, kad gamtos jėgoms nerūpi nei gyvenimas harmonijoje su dvikojais padarais, nei kapitalistinio godumo keliama tikra ar tariama grėsmė. Gamta egzistuoja pati sau ir laiką patiria kitaip nei mes.

Justina Smalkytė

Apie „Interesų zoną“

Theodoras Adorno veikale „Kultūros kritika ir visuomenė“ teigia, kad „rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška“.[1] Nereikėtų suprasti šio Adorno teiginio kaip etinio imperatyvo, draudžiančio bet kokią Holokausto reprezentaciją. Pasak literatūros profesoriaus Antony Rowlando, Adorno kalba apie naujas poezijos formas, kurios apibūdinamos kaip barbariškos, nes yra nepatogios, nesuvaržytos, šiurkščios.[2]

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jei įsiminėte švedų režisieriaus Tariko Saleho filmus „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ ir „Kairo sąmokslas“, manau, nepraleisite 2022 m. jo filmo „Samdomas karys“ (TV3, 14 d. 21.40). Tai pasakojimas apie Džeimsą Harperį (Chris Pine), kuris dėl sveikatos būklės priverstas trauktis iš specialiųjų JAV pajėgų ir neturi iš ko gyventi, nes liko be pensijos, kai jo kraujyje buvo aptikta „neteisingų“ nuskausminamųjų. Kitaip nei daugumos panašių filmų herojų, Džeimso nekankina traumos, košmarai ir kaltės jausmas. Jis tikrai trokšta ramaus gyvenimo ir nenori pakartoti tėvo, kuris pasijuto „nurašytas“ ir tiesiog dingo, likimo. Kad išlaikytų šeimą ir sumokėtų skolas, Džeimsas prisideda prie privačios karinės organizacijos ir kartu su grupe vyksta į Berlyną tirti paslaptingo viruso.