Muzikavimo laisvė

Rečitalis – koncertinis žanras, reikalaujantis ypatingos koncentracijos ir, ko gero, atsiribojimo nuo išorinės aplinkos, idant menininkas visiškai įsigyventų į atliekamą muziką ir sugebėtų tą susitelkimą išlaikyti porą valandų. Tad rečitalis – ryški žymė bet kurio muziko kūrybiniame kelyje, simbolizuojanti tam tikrą meninio ir dvasinio tobulėjimo etapą. Šį svarbų įvykį kai kurie atlikėjai dar labiau sureikšmina, dedikuodami jį brangiems žmonėms. Gegužės 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko pianisto Leonido Dorfmano, gyvenančio Frankfurte prie Maino, rečitalis, menininkas jį paskyrė savo tėvų – Lidijos ir Michailo Dorfmanų – atminimui. Simboliškai gegužės viduryje, tarp Motinos ir Tėvo dienos, pianistas įprasmino savo veiklą, padėkodamas šį pasaulį jau palikusiems tėvams.  

 

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio trys preliudai, klasicistinių raiškos formų kūrėjų Domenico Scarlatti bei Josepho Haydno sonatos ir klasicizmo tradicijas puoselėjusio Johanesso Brahmso fantazijos. Antroje dalyje girdėjome kanoninių romantikų Roberto Schumanno, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto opusus, kiek modernesnę Leošo Janáčeko Sonatą ir XX a. tango korifėjo Astoro Piazzollos tris tango (ketvirtasis paskambintas bisui). Jau nuo pirmųjų, Čiurlionio, kūrinių buvo justi savita, kiek patetiška grojimo maniera: preliuduose Dorfmanas išryškino dramatizmo pradus, juos perteikė akcentuodamas sodrią faktūrą ir pasinaudodamas forte dinamikos skale. Vėliau beliko įsitikinti, kad ypač sodrus, masyvus garsas – būdingas Dorfmano muzikavimo bruožas. Tai tiko tokiuose kūriniuose kaip minėtieji preliudai, Janáčeko Sonata ar Liszto „Petrarkos sonetas“ Nr. 104 E-dur, kur gausu akordinės, tirštos tekstūros. Tačiau suabejojau, ar to tikrai reikėjo, pavyzdžiui, Scarlatti bei Haydno sonatose: turint omenyje, kad šie kūriniai buvo parašyti klavesinui, vargu ar vertėjo skambinti tokiu masyviu garsu, be to, dar pridėti to meto muzikai nebūdingų agogikos priemonių. Žinoma, galima sakyti, jog tai interpretacijos laisvė arba stilistinis atlikimo vieningumas, tačiau bene visi koncerte atlikti kūriniai skambėjo panašiai. Maloniai kitonišku požiūriu pasižymėjo Schumanno Penkios variacijos iš „Simfoninių etiudų“, čia buvo galima justi subtilesnį, elegantišką garsą, pianistas reikiamose vietose išskleidė faktūros ir registrų diktuojamą trapų skambesį.

 

Iš visos sodrios tėkmės Dorfmanas ypač išskiria melodiją – visuomet aiškiai girdėjome išryškinamas svarbiausias linijas. Buvo justi, kad pianistas itin įsiklauso į muzikinį audinį. Tiesa, galbūt to kiek trūko Chopino Noktiurne Nr. 20 cis-moll, kurio lyrika skaidriau skleidžiasi skambinant kur kas lėčiau ir atidžiai išgirstant kiekvieną melodijos vingį. Šiuo atveju galima teigti, jog atlikėjas puikiai žinomiems kūriniams tiesiog įliejo savitumo. Kiek tai tikslinga – skonio reikalas, juolab jog Chopino muzikos interpretacijų, ko gero, yra tiek, kiek ir atlikėjų.

 

Keturi Piazzollos tango labiausiai atskleidė Dorfmano muzikavimo laisvę, kuri reiškėsi bene visų kūrinių interpretacijose – ypač gausiai naudotas rubato; žavėjo staigūs dinaminiai kontrastai, raiški artikuliacija, ypač Scarlatti sonatose, kurias skambindamas pianistas preciziškai išgrojo kiekvieną garsą, sudėjo aiškius intonacinius akcentus. O atlikdamas tango Dorfmanas laisvės metmenį kilstelėjo iki improvizacijos – šiuos kūrinius pianistas papildė virtuoziškais pasažais, savais intarpais ir išplėtojimais, o intensyvus rubato atliepė Piazzollos tango būdingą tempo spontaniškumą.

 

Dorfmano rečitalis buvo proga paklausyti itin temperamentingai, romantine maniera atliekamos muzikos. Sodrus, tirštas garsas šį pianistą išskiria iš kitų atlikėjų. Kiek muzikantas gali pasiekti interpretacijos laisvės ir kur toji riba, kai peržengi „teisingo“ atlikimo laipsnį? Kas yra „teisingas“ atlikimas? Tai po koncerto kilę pamąstymai, į kuriuos klausytojas turėtų atsakyti sau pats. Tokie koncertai paakina formuoti savo, kaip meno suvokėjo, vertybių skalę.