Kauno šokio teatras „Aura“ ir Samuelis Mathieu. Nuotrauka iš „Auros“ archyvo
Kauno šokio teatras „Aura“ rengiasi tarptautiniam projektui „Monstras“. Projekto tikslas – bendradarbiaujant Lietuvos ir Prancūzijos šiuolaikinio šokio kūrėjams sukurti šokio spektaklį, tyrinėjantį žmogaus žvėriškumo fenomeną priespaudą patyrusiose šalyse.
Spektaklis „Monstras“ – tai tik viena kur kas didesnio projekto „Transfert“, kurį Prancūzijoje įgyvendina šiuolaikinio šokio kompanija „Cie Samuel Mathieu“, sudėtinių dalių. Apie projektą bei šiuolaikinį šokį Prancūzijoje pasakoja „Auroje“ kūrybines dirbtuves vedęs projekto sumanytojas, kompanijos įkūrėjas, choreografas Samuelis Mathieu.
Gal galite plačiau papasakoti apie spektaklio „Monstras“ idėją?
Spektaklyje bus kalbama apie žmonijos sužvėrėjimą. Kodėl tai, kas yra žvėriška, tampa norma? Kaip žmoguje gimsta vidinis monstras? Kaip mes su tuo kovojame? Tačiau į sužvėrėjimą stengiamasi pažvelgti ir iš teigiamos pusės, kaip į priemonę pasipriešinti engimui ir nelaisvei. Man įdomu pasvarstyti, kodėl vieni žmonės naudoja jėgą, o kiti neturi galios, kaip tampama lyderiais.
Dabar Lietuvoje dirbu prie pirmos didesnio „Transfert“ projekto dalies. Kiti kūrybiniai etapai vyks Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Nyderlanduose. Kūrybinio proceso metu, gilinantis į istoriją, bendraujant su menininkais ir kitais žmonėmis skirtingose šalyse, bus siekiama pajusti kiekvienos tautos ypatumus, čia tvyrančią atmosferą. Norime surinkti kuo daugiau informacijos šiuo klausimu, patyrinėti, kaip viskas veikia dabartinį žmonių gyvenimą. Norime kalbėti apie priespaudą patyrusių Europos šalių patirtį. Apskritai paklausti, kas esame.
Birutę Letukaitę pažinojau anksčiau, bet ką nors kartu sukurti nusprendėme susitikę praėjusių metų vasarą Diuseldorfe, tarptautinėje šokio mugėje „Internationale Tanzmesse NRW“. Rudenį atvykau į Kauną kaip svečias – pasižiūrėti tarptautinio šokio festivalio „Aura“ programos, na, o šįkart – jau kaip kūrėjas.
Kaip ketinate perteikti žvėriškumo temą scenoje?
Judesys spektaklyje susilies su muzika ir filmuotais vaizdais. Tačiau dar laukia įdomus ieškojimų laikas. Spektaklis bus rodomas ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje.
Šiuo metu dirbu su „Auros“ šokėjais, vedu jiems kūrybines dirbtuves. Įspūdžiai – patys geriausi. Tiek šokėjai, su kuriais dirbu, tiek pačios „Auros“ žmonės yra labai puikūs. „Auroje“ turėsiu atsirinkti penkis šokėjus. Tai padaryti ne taip paprasta, nes visi dešimt šokėjų, su kuriais dirbu, šaunūs. Jeigu projektą parems Lietuvos kultūros taryba, pavasarį sugrįšiu į Lietuvą, tik jau ne vienas, o su kompozitoriumi Maxime’u Denucu. Su juo kartu įgyvendinsime ir kitas projekto „Transfert“ dalis. Norime skirtingose šalyse sukurtus videofilmus sujungti į bendrą instaliaciją.
Būtų įdomu sužinoti apie šiuolaikinį šokį Prancūzijoje…
Prancūzijoje šokis yra kiek „sergantis“, nes daugelis choreografijos centrų turi finansinių problemų ir yra idėjiškai pasenę. Jauni choreografai kovoja su vyresniais dėl vietų, nes šiuose centruose lengva dirbti, yra puikios scenos, studijos aprūpintos gera technine įranga, galima dirbti su „žvaigždėmis“ ir t.t. Tai labai puikios erdvės, kuriose choreografas gali sau leisti kurti tai, ką nori.
Be to, Prancūzijoje šokėjai yra laisvai samdomi ir dirba ne vienoje šokio kompanijoje. Tačiau dirbti ir gauti finansavimą nėra taip lengva. Šiuo metu jauni choreografai, dirbantys kiek kitaip nei vyresnieji, daug dėmesio skiria energijai ir scenoje vengia „saldumo“. Sunku pasakyti, kokia kryptimi eina šiuolaikinis šokis, nes nėra ryškių lyderių kaip anksčiau.
Kaip ir Lietuvoje, turime rūpesčių dėl auditorijos. Kartais prancūziškas šokis būna nuobodus ir žmonės išeina iš spektaklių nesulaukę pabaigos. Nėra aišku, kas žmonėms patinka – klasikinis ar šiuolaikinis šokis. Negalima aiškiai įvardinti ir paties šiuolaikinio šokio stiliaus. Anksčiau turėjome pakankamai pinigų ir priemonių, bet mažai kūrybingų choreografų. Dabar norinčiųjų tapti choreografais ir kurti savo šokio kompanijas daug, bet trūksta pinigų ir patalpų.
Aštuoniasdešimt procentų teatro biudžeto lėšų skiriama valdymui ir tik dvidešimt – spektaklių pastatymams. Pinigai pasiekia teatrą, bet ne kūrėjus. Tai absurdiška situacija, ir vis dėlto džiugu, kad šiuolaikinis šokis Prancūzijoje gana populiarus.
