Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę

Balandžio pradžioje, taigi vėluojant keturis mėnesius, paskelbti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo konkurso rezultatai verčia svarstyti šios institucijos veikimo principus ir finansavimo politiką.

Pirma, dėl Seimo valdančiosios daugumos, Vyriausybės, kultūros ministro ir SRTRF vadovybės kaltės pavėlavęs konkursas sutrukdė kultūros leidiniams pirmajame metų ketvirtyje sureguliuoti apimtis pagal naująjį metų biudžetą ir jau vien dėl to jų leidyba gali nutrūkti.

Antra, rezultatų analizė rodo, kad dėl neaiškių priežasčių nepriklausomybės metais įkurti leidiniai pasmerkti jau ne bado dietai, bet išnykimui. Kai kurie leidiniai akivaizdžiai žlugdomi: „Šiaurės Atėnai“, „7 meno dienos“, „Archiforma“, „Kultūros barai“, „Bitutė“. Kiti priversti susitraukti, pavyzdžiui, „Kinas“, „Naujasis židinys-Aidai“, „bernardinai.lt“.

Dauguma šių leidinių sugebėjo išgyventi jau ketvirtį amžiaus, net ir nuolatinio finansinio spaudimo sąlygomis vykdydami savo misiją: sukurti terpę kūrybai ir diskusijoms apie profesionaliąją kultūrą, šalies istoriją, nacionalinę tapatybę, religiją, socialines kultūros problemas, ugdyti jaunąją kritikų, literatų, kultūros istorikų kartą, puoselėti lietuvių kalbos kultūrą. Juos skaito įvairių specialybių akademinė bendruomenė, meno kūrėjai, jų publika, švietimo darbuotojai, užsienyje gyvenantys ir savo šalies kultūrai neabejingi lietuviai. Kitaip tariant, tai jau yra savas tradicijas, skaitytojus ir autoritetą turintys leidiniai.

Trečia, lėšos skirstomos neatsižvelgiant į realias išlaidas kuriant leidinio turinį ir jį publikuojant. Pasikeitus valiutai, nuo 2015 m. smarkiai išaugo ir visų paslaugų kainos: vertėjų, kalbos redaktorių, maketuotojų, programuotojų, dizainerių, spaudos ir kt., ką jau kalbėti apie tai, jog reikėtų atitinkamai padidinti ir honorarus rašytojams, nes už dvidešimt eurų profesionalai neskirs pakankamai laiko kokybiškiems tekstams kurti. Tad iš tiesų gauto finansavimo pakanka kur kas trumpesniam laikotarpiui nei anksčiau.

Ketvirta, nelogiška, kad spauda remiama finansuojant „projektus“, o ne pačius leidinius. Projektui negavus finansavimo, galima jo nevykdyti – tai normali praktika. O reikalavimas nemažinti leidinio apimties, nepriklausomai nuo to, kokią jo dalį sudaro „projektas“ ir kiek procentų jis finansuotas, yra absurdiškas ir neteisingas. Tačiau leidiniai negali atsirasti, išnykti ir vėl atsirasti kaitaliojantis fondo tarybos ir ekspertų požiūriams. Leidinio auditorija, autorių bendruomenė ir reputacija kuriama ne vienus metus ir ją tikslingiau išlaikyti nei blykčioti vis naujais pavadinimais, po kuriais dažnai slypi paviršutiniškas turinys ir nevalyva kalba.

Apibendrinant daugelio metų patirtį, tenka konstatuoti, jog Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas savo sprendimais ne tik nepadeda gerinti kultūros leidinių, bet ir verčia bloginti jų kokybę, atvirai juos žlugdo nuolat mažindamas finansavimą ir kaitaliodamas politiką. Kyla klausimas: kodėl profesionaliosios kultūros spaudai remti sukurtas fondas ją siekia sunaikinti?

Priminsime fondo misiją, skelbiamą jo internetinėje svetainėje, kurios kitas turinys visada tik „ruošiamas“: „konkurso tvarka teikti paramą viešosios informacijos rengėjų kultūriniams, visuomenės informavimo saugumo, medijų raštingumo ugdymo ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje“. Žodis „konkursas“ reiškia: varžybos dėl finansavimo geriausiems. Konkurso tvarka turėtų numatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų atrenkami tie geriausi, idant visuomenė būtų operatyviai ir objektyviai informuojama apie kultūrą, raštingai naudotų ir suprastų medijas, būtų apsišvietusi ir kultūrinės praeities, ir dabarties klausimais, turėtų galimybę susipažinti su skirtingomis pozicijomis ir pati susiformuoti savo nuomonę. Visa tai profesionaliai atlieka minėti kultūros leidiniai, apimantys politinių, idėjinių, teorinių, meninių pozicijų įvairovę. Kodėl tuomet šie leidiniai „pralaimi“ konkursą? Kas nusprendžia, kad kiti leidiniai informuoja, ugdo ir šviečia geriau? Kokie yra konkurse dalyvaujančių projektų vertinimo kriterijai? Ir kaip tuomet išlaikyti leidinių tęstinumą?

Į šiuos klausimus negalima atsakyti, nes fondo sprendimų priėmimo mechanizmas yra slaptas. Niekur neskelbiama, kaip projektus įvertino ekspertai, ar būtent jų požiūriu šie leidiniai sunaikintini, ar fondo tarybos. Tarybos sudėtis kelia daugiausiai abejonių, nes tik 2 iš 7 narių turi ką nors bendra su kultūra, vienas deleguotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, kitas – Švietimo ir mokslo ministerijos. Tokiomis sąlygomis konkuruoti ir ką nors pozityvaus sukurti neįmanoma.

Todėl reikalaujame:

1. užtikrinti tradicijas ir skaitytojų auditoriją turinčių periodinių kultūros ir meno leidinių finansavimą, sukuriant tęstinę programą, užuot juos sąmoningai žlugdžius;
2.  
3. įvardyti ir pagrįsti projektų vertinimo kriterijus;
4.  
5. skelbti projektams ekspertų suteiktus balus, remiantis sektinais Kultūros tarybos ir Mokslo tarybos pavyzdžiais;
6.  
7. pakeisti Fondo tarybos sudarymo principus, kad jos sudėtis atspindėtų kultūros lauko įvairovę, kad joje dominuotų kultūros ir švietimo atstovai, suinteresuoti fondo misijos vykdymu.

Pridedama Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo 2015 ir 2016 metų finansavimo tendencijas atspindinti lentelė.

Pasirašo:

Marius Burokas, „Vilnius Review“

Neringa Černiauskaitė, „artnews.lt“

Vitalija Jasaitė, „Echo Gone Wrong“

Laima Kanopkienė, „Kultūros barai“

Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės Atėnai“

Agnė Narušytė, „7 meno dienos“

Gytis Norvilas, „Literatūra ir menas“

Donatas Puslys, „bernardinai.lt“

Viktoras Rudžianskas, „Nemunas“

Helmutas Šabasevičius, „Krantai“

Antanas Šimkus, „Metai“

Kęstutis Urba, „Rubinaitis“

Tomas Vaiseta, „Naujasis Židinys-Aidai“

Leonardas Vaitys, „Archiforma“

Linas Vildžiūnas, „Kinas“