Trumpai

Kino naujienos trumpai

Birželio 15 d. mirė vienas populiariausių rusų kino aktorių Aleksejus Batalovas. Jis gimė 1928 m. Maskvos dailės teatro aktorių Vladimiro Batalovo ir Ninos Olševskajos šeimoje. Didelės įtakos jam turėjo poetė Anna Achmatova, kuri dažnai gyvendavo būsimo aktoriaus motinos ir jo patėvio rašytojo Viktoro Ardovo namuose. 1950 m. Batalovas baigė aktoriaus studijas, 1954 m. pradėjo dirbti kine, iš viso jis nusifilmavo per 40 filmų. Pirmas svarbus vaidmuo – darbininkas Aleksejus Josifo Cheifico filme „Didžioji šeima“ (1954). Kitame šio režisieriaus filme „Dama su šuniuku“ (pagal A. Čechovą) Batalovas suvaidino Gurovą. 1957 m. Batalovas vaidino viename svarbiausių sovietų „atlydžio“ filmų – Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės“, kuris buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, prie svarbiausių šios krypties filmų priskiriamos ir Michailo Rommo „Devynios vienerių metų dienos“ (1961), kuriame Batalovas suvaidino mokslininką fiziką, rizikuojantį savo gyvybe. Sovietų moterų numylėtiniu ir idealu jis tapo suvaidinęs gydytoją Ustimenką filme „Brangus mano žmogus“ (pagal J. Germaną, rež. J. Cheificas, 1958). Panašiai buvo vertinamas ir Batalovo suvaidintas šaltkalvis Goša „Oskaru“ apdovanotame Vladimiro Menšovo filme „Maskva netiki ašaromis“ (1979). 1959 m. Batalovas debiutavo režisūroje – ekranizavo Nikolajaus Gogolio apysaką „Apsiaustas“. Nuo 1975 m. dėstė aktoriaus meistriškumą Maskvos kinematografijos institute, parašė kelias knygas ir memuarus.

Kino naujienos trumpai

Vienas garsiausių vadinamosios lenkų dokumentinio kino mokyklos kūrėjų Kazimierzas Karabaszas – pirmasis kino dokumentininkas, tapęs Lodzės kino mokyklos garbės daktaru. Režisierius – vienas pirmųjų šios mokyklos absolventų, studijas Lodzėje jis pradėjo 1951 metais. Po penkerių metų kartu su Władysławu Ślesickiu kurti jo filmai „Kur velnias sako labanakt“ („Gdzie diabeł mówi dobranoc“) ir „Tuščios erdvės žmonės“ („Ludzie z pustego obszaru“) įsiliejo į tuomet prieš socialistinį realizmą maištavusią „Juodąją seriją“. Karabaszo dokumentinio kino metodas buvo ilgas paprastų herojų jų natūralioje aplinkoje stebėjimas. Vienas garsiausių režisieriaus ankstyvųjų filmų „Muzikantai“ (Muzykanci“, 1960), pasakojantis apie geležinkelininkų mėgėjiško pučiamųjų orkestro repeticiją, buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Po kelių dešimtmečių šis filmas tapo žinomas dar ir todėl, kad į visus geriausių filmų sąrašus jį įrašydavo vienas Karabaszo mokinių Krzysztofas Kieślowskis. Lodzės kino mokyklos dėstytojas, profesorius ir dekanas Karabaszas išauklėjo kelias kino kūrėjų kartas. Jis buvo ne tik Kieślowskio, bet ir Marcelio Łozińskio, Małgorzatos Szumowskos, kitų žymių režisierių darbų vadovas. Paskutinį filmą „Kas bagaže“ („Co w bagażu“) Karabaszas sukūrė 2008 metais.

Kino naujienos trumpai

Savaitgalį Krokuvoje baigėsi 57-asis Krokuvos kino festivalis. Geriausiu tarptautinio konkurso dokumentiniu filmu išrinktas kroatų rašytojo ir poeto Pero Kvesićio filmas „Dum spiro spero“. Tai autoironiškas vaizdo dienoraštis, kuriame rašytojas fiksuoja savo kasdienybę, pasakoja apie kovą su sunkia plaučių liga. „Dum spiro spero“ apdovanotas „Auksiniu ragu“ ir 30 tūkstančių zlotų premija. Paweło Łozińskio vadovaujamas žiuri taip pagrindė sprendimą: „Autorius rodo mums gyvenimo ir meilės grožį, atrasdamas savyje drąsos susigrumti su savo mirtingumu humoro ir orumo kupinu būdu.“

 

„Sidabriniu ragu“ (15 tūkstančių zlotų) geriausio vidutinio metražo dokumentinio filmo režisieriui apdovanotas Audrius Stonys už filmą „Moteris ir ledynas“. Žiuri sprendimą suformulavo taip: „Už ypatingą ir poetišką požiūrį į dokumentinį kiną, kontempliacijos ir tylos patirtį, kai judesys, laikas, gyvenimas ir mirtis tampa mūsų vidinio kraštovaizdžio elementais.“ Stonio filmui prizą skyrė ir FIPRESCI žiuri. Šis apdovanojimas skirtas „už šaltakraujišką drąsą naudojant kino kalbą – pagrindinį išraiškos įrankį. Filmas be žodžių rodo žmogaus menkumą susidūrus su gamtos didybe.“ „Sidabrinis ragas“ geriausio pilno metražo dokumentinio filmo režisieriui atiteko Lissette Orozco už filmą „Adrianos paktas“ („Adriana’s Pact“, Čilė).

Kino naujienos trumpai

Sekmadienio vakarą įvyko 70-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonija, kurią vedė aktorė Monica Belluci. Ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro vadovaujamas žiuri paskelbė jubiliejinio festivalio nugalėtojus. „Auksinę palmės šakelę“ iškovojo švedų režisieriaus Rubeno Östlundo satyrinė komedija „Aikštė“ („The Square“). Filmas buvo skubos tvarka įtrauktas į konkursinę programą, jau ją paskelbus oficialiai. Aikštės“ herojus – ekscentriškas šiuolaikinio meno muziejaus direktorius, nusprendęs sukurti naują instaliaciją. Savo muziejaus projektais jis propaguoja brolybę ir lygybę, bet gyvenime yra sociopatas ir rasistas. Pasak kritikų, režisierius nori paaiškinti žiūrovams, kad garsusis skandinaviškasis socializmas – atvira visuomenė ir protestantiškas etosas – yra tik dar viena melaginga žinia, kaip, beje, ir visas šiuolaikinis menas, neva ginantis mažumų teises, bet iš tikrųjų kvailinantis buržuaziją pagal dar Andre Bretono sugalvotą scenarijų. Lietuvių žiūrovams šis režisierius žinomas iš prieš kelerius metus „Scanoramos“ rodyto filmo „Force Majeure“.

Kino naujienos trumpai

Nors dauguma kino naujienų dabar sklinda iš Kanų, filmai vis dar kuriami, didžiosios studijos dirba. Williamas Friedkinas 1973 m. išgarsėjo filmu „Egzorcistas“, kuris ne vienai žiūrovų kartai išlieka vienu geriausių siaubo žanro pavyzdžių. Todėl nestebina žinia, kad režisierius rengiasi kurti dokumentinį filmą „Velnias ir kunigas“ („The Devil and Father“), kuriame fiksuos egzorcizmus atliekantį kunigą Gabrielę Amorthą. Pasak režisieriaus, pilno metražo filmas leis paraleliai rodyti fikciją ir tikrovę.

Studija „Fox“ šiemet restauravo ir „Egzorcistą“, ir tris jo tęsinius, juos sukūrė Johnas Boormanas (1977), Williamas Peteris Blatty (1990) ir Renny Harlinas (2004). Filmai bus rodomi pakartotinai.

Kino naujienos trumpai

Pasirodė pirmosios nuotraukos iš Xavier Dolano „The Death and Life of John F. Donovan“ filmavimo aikštelės, o žurnalistai ramina režisieriaus gerbėjus, kad naujasis filmas primena ankstesnius Dolano kūrinius, nors jame vaidina pirmo ryškumo amerikiečių žvaigždės Jessica Chastain, Kitas Harringtonas, Natalie Portman, Kathy Bates, Susan Sarandon, Jacobas Trembley’is. Dolanas pranešė, kad nespės filmo šiemet parodyti Kanuose, tad, matyt, premjera vyks Venecijoje arba Toronte. Dolanas kalba apie meilės istoriją, nors Chastain yra sakiusi, kad vaidina bulvarinio dienraščio redaktorę, kuri nusprendžia sugriauti Holivudo žvaigždės gyvenimą, nes ši „yra pamišusi kalė“.

Kino naujienos trumpai

Animacinis filmas „Moliūgėlio gyvenimas“ sulaukė didžiulės sėkmės – filmą gali pamatyti net Lietuvos žiūrovai, jo autorius Claude’as Barras tapo vienu įtakingiausių kūrėjų. Kalbama, kad „Moliūgėlio gyvenimas“ bus nominuotas 2017 metų „Oskarui“. Neseniai Štutgarte, kur vyko specialiesiems kino efektams skirta konferencija, režisierius pranešė apie du savo naujus projektus. Pirmasis bus animacinis filmas apie miškų naikinimą. Pasak Barras, tai pakankamai klasikinis projektas. Filmo veiksmas nukels į Borneo, jo veikėjai bus maža mergaitė ir orangutanas. Antrasis projektas – Edipo mito ekranizacija. Kurdamas šio filmo koncepciją, režisierius kreipėsi į specialistus, kad šie padėtų apsispręsti, kiek metų turėtų būti filmo herojui. Tai bus mažo biudžeto eksperimentinis filmas.

Kino naujienos trumpai

Gera naujiena besidomintiems rusų ir sovietiniu kinu: balandžio 21 d. pradėjo veikti internetinis mokslo populiarinimo ir edukacinis projektas, kuris padės susipažinti ne tik su rusų kino istorija, bet ir su istoriniu šio kino kontekstu. Tinklalapyje www.chapaev.media galima rasti straipsnius, mokslo tyrinėjimus, dokumentus ir vaizdo medžiagą. Istorinį kontekstą suvokti padės atskiri edukaciniai kursai. Kol kas jų dveji – vieni skirti mokykliniams filmams ir mokytojo įvaizdžiui juose, kiti – kino vaikams pradininkei Margaritai Barskajai. Netrukus turėtų pasirodyti dar dešimt, iš viso planuojama dvidešimt.

Pristatant kiekvieną filmą ir kūrėją, pateikiami tekstai, fotografijos ir vaizdo medžiaga: skirtingais metais rašyti profesionalūs kritikos straipsniai ir recenzijos, interviu, scenarijų ir paskaitų fragmentai, nuotraukos iš filmavimo aikštelės ir filmo. Specialiame projekte „Liudininkai, dalyviai ir palikuonys“ pristatomi vaizdo interviu su kino proceso dalyviais bei sovietų kinematografininkų vaikais ir anūkais. Planuojami atskiri kursai, skirti kino ir teatro, kino ir literatūros, kino ir muzikos, kino ir architektūros santykiams. Tinklalapyje atsiras suskaitmenintos knygos, spaudos leidiniai, asmeniniai archyvai, kurių nėra bibliotekose.

Kino naujienos trumpai

Balandžio 12 d. savo namuose Berlyne mirė kino operatorius Michaelis Ballhausas. Jam buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ballhausas pastaruosius dvidešimt penkerius metus dirbo JAV, nufilmavo septynis Martino Scorsese’s filmus, tarp jų „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988) ir „Niujorko gaujas“ (2002). Sakoma, kad į šio režisieriaus filmus jis atnešė lyrizmą ir šviesą. Tačiau vieno svarbiausių pasaulyje operatoriaus reputaciją jis įgijo Vokietijoje, kur pradėjo karjerą televizijoje. Vėliau ne vienam vokiečių Naujosios bangos autoriui jis padėjo pasiekti naują meninės laisvės išraišką. Kritikai dažnai apibūdindavo Balhhauso kamerą kaip dar vieną filmo personažą – judanti kamera tapo operatoriaus atpažinimo ženklu. Iš viso Ballhausas nufilmavo per 130 kino ir televizijos filmų. Penkiolika iš jų sukurti kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, jis taip pat dirbo su Peteriu Lilienthaliu, Wolfgangu Petersenu, Volkeriu Schlöndorffu, Johnu Saylesu, Robertu Redfordu, Jamesu L. Brooksu, Paulu Newmanu, Barry Levinsonu, Mike’u Nicholsu, Francisu Fordu Coppola ir daugeliu kitų režisierių.

Kino naujienos trumpai

Kovo 31 d. Jeruzalėje mirė kino režisierius Michailas Kalikas – vienas ryškiausių sovietų Naujosios bangos kūrėjų. Kalikas gimė 1927 m. Archangelske, teatralų šeimoje. Jis studijavo teatrologiją Maskvos teatro institute (GITIS), 1949 m. įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). 1951 m. kartu su kitais studentais Kalikas buvo apkaltintas „žydų buržuaziniu nacionalizmu“ ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1954 m. jis buvo išlaisvintas, reabilituotas ir tęsė mokslus.

 

Pirmą savarankišką vaidybinį filmą „Lopšinė“ („Kolybelnaja“) Kalikas sukūrė 1959 m. Kišiniove, kino studijoje „Moldovafilm“. 1961 m. ten pat sukurtas ir jo filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Čelovek idiot za solncem“) – vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų, tapęs vėlesnio poetinio kino pagrindu ir paveikęs ne vieną atlydžio kino kūrėją. Filme poetiškai rodoma viena mažo berniuko diena, jo sutikti žmonės atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. 1964 m. Kalikas ekranizavo Boriso Balterio apysaką „Iki pasimatymo, berniukai“. Pasakojimas apie pajūrio miestelyje gyvenančius draugus, kurių jaunystę nutraukė karas, sulaukė oficiozinių leidinių kritikos ir netrukus buvo uždraustas. Kaliko filmas „Mylėti...“ ekranuose pasirodė 1968 m., jis buvo be autoriaus sutikimo permontuotas ir sutrumpintas. Kai režisierius kreipėsi į teismą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o autorinė filmo kopija per kratą atimta. 1971 m. Kalikas emigravo į Izraelį. Autorinę „Mylėti...“ versiją režisierius iš dalies atkūrė tik 1990 metais, konfiskuota kopija taip ir nebuvo rasta. Atkurtame „Mylėti...“ yra ir valdžią papiktinęs epizodas, kuriame apie meilę kalba rusų disidentų itin gerbiamas stačiatikių šventikas ir filosofas Aleksandras Menis. Kaliko filmai dabar laikomi sovietų kino klasika. 1991 m. režisierius sukūrė savo paskutinį filmą – autobiografinį „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščiajetsa veter...“).

PUSLAPIS
19

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”