Kovo 3 d. plyšo muzikai plakusi žmogaus širdis. „Laikas yra neatsukamas (irreversible) – tai ontologinė tiesa“, – rašė filosofas, dr. Antanas Maceina – Augustino tėvas, pergyvenęs sovietmečio suskaldytos šeimos tragediją. „Nei ateities, nei praeities, nei dabarties prabėgamų momentų mes negalime matuoti, o vis dėlto mes matuojame laiko pėdsakus“, – citavo jis šv. Augustino žodžius.
Pianisto Augustino Maceinos – pirmojo, atvėrusio kelią į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio konkursų pjedestalą, pėdsakai ryškiai matomi lietuviškoje pianistinėje istorijoje. Kelio į muziką pradžia Kaune. Didžiausios įtakos turėjo pirmoji mokytoja – Marija Alšlebėnaitė. Ji uždegė meile muzikai, savarankiškam darbui. Visada turėjo slaptų patarimų grojančiajam. „Augustinai, tokioje darganoje be pirštinių! Tuojau groti reikės!“ O jis kiek palenkęs galvą nusišypso... Keletas tikslingų pratimų – rankos jau sušilusios, pirštai jautrūs. Mokykloje Augustinas suformavo ir technikos pagrindus. Kasdienine duona vadino Charleso-Louiso Hanono „The Virtuoso Pianist“ pratimus. Augustino paakinta, kūrybiškai prisitaikiusi iki šiol juos praktikuoju kaip puikią pirštų mankštą. O kaip ji buvo pianistui reikalinga važinėjant šaltais sovietmečio Lietuvos filharmonijos autobusiukais, skambinant solo, akompanuojant solistams apledėjusiose mokyklų, kultūrnamių scenose! Pianistas grojo daug. Kiekvieną mėnesį po penkiolika, dvidešimt išėjimų į sceną. Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) A. Maceina studijavo vedamas prof. Aldonos Dvarionienės. Jos klasėje besimokiusių bendraminčių bendrijoje gavo romantiškos dvasios atšvaitų. Tai perteikė ir atliekamoje muzikoje. Mėgo groti Beethoveno sonatas, Rachmaninovo miniatiūras.
1961–1964 m. dirbdamas Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestro pianistu tarsi kaupėsi rimtam išbandymui. 1965 m. pirmą kartą vykusiame respublikiniame M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse tapo pirmuoju jo laureatu. Buvo kuklus, inteligentiškas, negebėjo brautis į elitą, kažko reikalauti. Susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms, išsidangino į Čitą, Vladivostoką. Trejus metus buvo šių miestų filharmonijų solistas. Jau grįžęs, dvidešimt metų grojo Lietuvoje, koncertavo Kuboje, Čekoslovakijoje, sovietinėse respublikose, daug laiko praleido muzikos įrašų studijose. Grojo solo, akompanavo filharmonijos ir kitiems solistams, buvo puikus jų pagalbininkas repeticijose bei scenoje.
Tegul užmarštyje nugrimzta nereikšmingi gyvenimo epizodai, skausmas, sielvartas, graužatis, bet lieka šviesi atmintis apie ryškų, darbštų menininką – pianistą Augustiną Maceiną.
