Teatras
Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.
Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.
Praėjo dvidešimt septyneri metai nuo pirmojo reaktoriaus paleidimo. Suplanuoti keturi reaktoriai, spėta pastatyti du, vienas iš jų jau sustabdytas, kitas stabdomas. Branduolinių reaktorių uždarymas nepraeina be pėdsakų, lieka radioaktyvios atliekos, be to, visaginiečiai ne tik savo mintimis, bet ir rankomis turi sunaikinti tai, ką patys sukūrė. Kas yra tie žmonės, kokia jų tapatybė, susiformavusi su šia galios anatomija? Kokia psichologinė visaginiečių būsena? Kaip gyvena tie, kurie kadaise statė atominę, o šiandien turi rūpintis, kad sustabdyti reaktoriai būtų saugūs?
Tai nusprendė patyrinėti Nacionalinio dramos teatro komanda. Rimantą Ribačiauską, „Sirenų“ festivalio metu kuravusį teatro „Rimini Protokol“ lietuvišką variantą „Remote Vilnius“, įkvėpė naujos teatro formos, gimstančios už tradicinio teatro ribų. Jis neieškojo „iš piršto laužtų“ aktualijų, kurias šiandien gana „madinga“ integruoti repertuariniuose teatruose. Jis, dirbdamas su vokiečiais ir šveicarais, susidomėjo gyva Lietuvos žaizda – Visaginu. Ratas plėtėsi: buvo pakviesti Kristina Werner ir Jonas Tertelis, neseniai prisijungė Kristina Savickienė ir kompozitorius Martynas Bialobžeskis.
Patyrinėjus santykinai mažą ląstelę – kelių žmonių gyvenimą, atsiskleidžia realybės piktžaizdės. Būsimam teatro projektui pasirinkti kadaise „importuotų“ žmonių likimai. Visaginiečiai tikėjo savo ateitimi, mėgavosi gerove, o šiandien liko prie „suskilusios geldos“, todėl kiekvienas miesto langas, kiekvienos šeimos istorija yra lyg sustingusio laiko muziejus.
Miesto langai daugiausia nekeisti ir nedažyti nuo 1975-ųjų, kai buvo pastatyti pirmieji daugiabučiai. Šiukšles surenka mašinos, dar nuo sovietmečio atvykstančios tam tikru laiku, kai gyventojai turi jas išnešti. Bet miestas švarus švarutėlis. 1992 m. pašventinta Jono Krikštytojo Gimimo cerkvė įsprausta tarp sovietmečio blokinių namų (stačiatikių parapija čia įregistruota 1990-aisiais, pirmosios pamaldos vyko butuose, o 1991 metais – Ignalinos AE perduotame name). Ši raudonų plytų šventyklėlė primena, kad žmogaus niekur neveda ir išvesti negali jokie inžineriniai keliai. Kai ekonomistai ir politikai priima sprendimus, jie nesidairo į žmones, jų emocijos, reakcijos niekam neįdomios.
Politinė, socialinė, ekonominė, kultūrinė radiacija Visagine tokia stipri, kad neliko neapšvitinto nė vieno žmogaus. Vyresnieji vengia apie tai kalbėti, nes tai tolygu gyvos žaizdos draskymui. Jauni žmonės atviresni, jiems paprasčiau per siūlomą teatrinę formą praverti savo autentiškus išgyvenimus. Jaunesnės kartos žmonės nepatyrė tokio stipraus emocinio ir socialinio sukrėtimo kaip jų tėvai ir seneliai. Tačiau tik nedidelė jaunimo dalis organiškai integruojasi į dabartinę Lietuvą; kiti išlieka it vaikai, dar kiti – aiškiai bręstantys Lietuvos antagonistai. Nenuostabu, nes pagrindinis informacijos šaltinis – Rusijos televizija.
„Žalios pievelės“ kūrėjams svarbiausia – „sukabinti“ skirtingų žmonių likimus kaip tam tikrą uždarą ląstelę. Pasitelkdami autentiškus pasakotojus kūrėjai analizuoja konkretų objektą – AE, kuri tampa ryškia dramaturgijos ašimi, nes Visagine „pasiklydusi“ istorija reflektuoja šiandienos žmonių atmintį.
Scenoje – laisvi ir kartu aplinkybėse įkalinti devyni žmonės. Aktoriais tapę visaginiečiai, jų autentiški tekstai skleidžia didelę energiją, lyg būtų fiziškai sugėrę ją iš atominės elektrinės. Žiūrovai negali nuspėti, apie ką ir kaip prabils vienas ar kitas, sėdintis prieš juos. Jiems patiems sunku nujausti, kas jų kasdienybėje yra svarbiausia. Spektaklio kūrėjai ne tik atrenka, išgrynina žmonių papasakotas istorijas, bet ir paverčia jas impulsų pilnais atradimais. Tik iškart kyla klausimas, kodėl šioje tarpinėje teatro stotelėje nėra vyresnės kartos žmonių?
Režisūros studijas baigusi jauna moteris, AE dirbanti viešųjų pirkimų specialistė, moksleivė, AE inžinierius, statybos ir remonto cecho sekretorė, kinologas (prisistatęs kaip „valstybės sienos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Ignalinos rinktinės, branduolinės energetikos objekto apsaugos dalinio reagavimo skyriaus jaunesnysis specialistas, vyresnysis puskarininkis, kinologas“), jauna mama, žmogus, kuris visą gyvenimą veikia tik tai, kas jam patinka, moksleivis, kurio senelis AE užėmė aukštas pareigas, – tipiški Visagino gyventojai. Šie žmonės, tapę aktoriais, „bangavo“ ne tik savo emocijomis, bet ir keistų siužetų pasakojimais, o pasibaigus veiksmui ir atidengus langus už jų išryškėjo „nebylus“ pastatas „nebyliais“ langais. Tokių Visagine daug. Jie mena gyvenimą, skausmą, kurį vieni žmonės išsinešė į nežinią, kiti – į Rusiją, treti – į Europą.
Šį teatro laboratorijos seansą stebėjo kultūros ir politikos geografė dr. Leila Dawney iš Braitono universiteto. Pastaruoju metu ji daugiausia dėmesio skiria bendruomenėms, susijusiomis su atomine energetika. „Ką išgyvena žmonės, įtemptai laukiantys tos akimirkos, kai bus išjungta energija, apie ką jie mąsto, kaip keičiasi. Kas su jais vyksta po atominės elektrinės uždarymo? Bandant aprašyti šiuos procesus, dingsta labai svarbūs niuansai, o žiūrėdamas spektaklį tu viską gali pajausti, išgyventi kartu“, – po spektaklio pristatymo kalbėjo ji. Teatras kaip tik ir padeda šiems žmonėms suformuoti analitinį požiūrį į juos supančias aplinkybes. Kiekviena „dokumentinė“ istorija, išreikšta gyva emocija ir tikrais jausmais, gali būti prilyginta sceninių personažų gyvenimui.
Nemažai buvusių AE darbuotojų kaip priešnuodį pasirinko meną. Buvusi inžinierė statytoja, šiuo metu meno mokyklos mokytoja, dalyvavusi spektaklio pristatyme, su jo kūrėjais pasidalijo savo prisiminimais: „Statyti buvo įdomu, šiame mieste gyveno „vaikščiojančios enciklopedijos“. Mūsų vaikai buvo keturmečiai, o mes dieną naktį savo energiją aukojome elektrinės statybai. Šito perduoti neįmanoma, nes labai skausminga. Juk sustojo visas gyvenimas! Tik praėjus dvidešimčiai metų mes vėl turime nuolatinį ryšį su artimaisiais Rusijoje, nes tik dabar ten normaliai veikia internetas. Liūdniausia, kad niekas negali atsakyti, kas mūsų laukia. Gaila, aišku, ir dėl to, kad čia praėjo mūsų jaunystė.“
Deimanto Narkevičiaus filme „Lietuvos energija“ (2000) buvo pasakojama apie Elektrėnų elektrinę, bet šių dviejų atminties reprezentacijų sulyginti negalima. Nors abiejų šaltinis – konkretūs objektai, Visagine šalia kitų skaudulių opiausiu klausimu išlieka laisvės koncepcija.
Ką patirs žiūrovas, kodėl šio gyvenimo tyrimas aktualus šiandien? Kas yra ta „žalia pievelė“? Ar tai keistai sustingęs laikas, ar kol kas dar tiksinčios elektrinės žmonių gyvenimas tarp pušynų ir ežerų įsikūrusiame gete? Ar naujoji visaginiečių karta sugeba įprasminti realybę? Ar Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui pavyks užčiuopti, ko baiminasi ir ko ilgisi šio krašto žmonės? Ar praradimai jiems padovanos naujus atradimus?
