Tarp disciplinų
Aistė Kisarauskaitė
Čia nėra Atlantų, karaimų, aktorės Marylos Rodowicz ir profesoriaus Corrado Gini
Audriaus Novicko paroda „Lauko klostės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.
Renata Petrauskaitė-Juodeikė
Postapokaliptiniai plastiko dykumų peizažai ir karščiuojantys kūnai
Baigiantis Pakui Hardware parodai „Uždegimas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Taip galėtų atrodyti Žemė po tūkstančio, o gal net po šimto metų. Vietoj mėgstamų balkšvo Nidos smėlio kopų – blausiai pilko plastiko dykumos, vietoj vasariškai sūraus jūros dvelksmo – aitrus, dusulį keliantis plastmasės kvapas ir dūmai, vietoj meditatyvaus jūros ošimo – spengianti tyla ir kartais ją pertraukiantys elektriniais takeliais judančių mechaninių konstrukcijų džiržgesiai, vietoj švelnių kutulį keliančių saulės spindulių – prietema su karščiuojančiais raudono oranžo organais ir deginančiais lazerių ornamentais. Norisi prisijungti dirbtinį kvėpavimą iš protezinių plaučių, judančių mums nepažiniomis trajektorijomis po plastiko daubas ir kalvas, kad galėtum dar kiek pratęsti savo egzistenciją ten, kur gyvybės jau nebėra.
Linas Bliškevičius
Pakui Hardware išlydint
Pora minčių apie mintis
Pašnekesiuose su kolegomis menotyrininkais ir menininkais nuolat išgirsdavau dviprasmiškus menininkų dueto Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos parodos „Uždegimas“ vertinimus. Iš vienos pusės, visuomet Pakui Hardware (toliau pH) lydinčios pagyros, iš kitos – kažkas naujo, pojūtis, kad kažkas nebe taip, kažko nebegana. Per parodos atidarymą apėjęs garbingą ratą ekspozicijoje paliktu eisenos taku, besilabindamas su tautiečiais ir pats užsimąsčiau apie tai, kas jau ilgai man knibžda viduje. Dažnai šį knibždėjimą užgesinam, nes manom, kad gal čia tik man vienam taip, todėl tyloje laukiau kritikos straipsnių, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti mintis. Panašių minčių radau dviejuose – Aistės Kisarauskaitės recenzijoje „Pasaulis be konfliktų“ ir Agnės Gintalaitės metų apžvalgos komentare, abu publikuoti „7-dienyje“. Atrastos bendratys paskatino pasižvalgyti giliau (iškart norisi pabrėžti, kad šiaip tai viskas su paroda gerai, kokybiška, kaip visada, tiesiog geras menas, todėl pH yra labiau atspirties taškas nei kritikos objektas).
Eglė Kazazajevaitė
Kur veda labirinto kelias? Nematyti pabaigos
Natalijos Gabalytės ir Mary Marinopoulou paroda „(false) memories“ „Ideas Block – Kompresorinės“ erdvėje
Galvoje girdisi žodžiai. Labirintas. Išėjimas. Kur jis? Aklavietė. Posūkis į dešinę. Posūkis į kairę. Vėl aklavietė. Čia jau buvau. Išėjimas. IŠĖJIMAS. VISKAS ATRODO TAIP PAT. PRISIMENU VISKĄ BLOGAI. Atrodo, čia buvau. Bloga atmintis, čia tikrai nebuvau. (FALSE) MEMORIES.
Brigita Zobarskaitė
Pradžioje buvo žodis
Oskaro Koršunovo režisuota paroda MO muziejuje – „Vilniaus pokeris“
Anuo metu gyvenau tik vakarais. Girtos dainos, beprasmiai pokalbiai, išsigazavęs alus – laisvo piliečio statusas. Tada ir sutikau Jį.
Buvo niekuo neišskirtinis vakaras, kaip ir bet kuris kitas vakaras, praleistas tame nelemtame bare. Tada dar nebuvo nuojautos, kad kažkas gali įvykti.
Sėdėjau baro krašte, vėpsojau į prieš mane esantį televizorių, kuriame diena iš dienos rodo tuos pačius dutūkstantųjų muzikos klipus. Iš naujo, iš naujo, iš naujo ir vėl iš naujo.
Aurelija Maknytė
Pjesė parodos eksponatams
Keletą mėnesių pabuvojusiems kartu parodoje „Kunstkamera“
Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).
Agnė Narušytė
Žiupsnis magnetito grūdelių
Rūtos Spelskytės paroda „Nesulūžusio taisymas“ VDA galerijoje „Artifex“
Pirmas tavo paimtas akmuo rodo dabartį. Antras – ateitį. 2021 m. rugpjūčio pabaigoje Tartu aptikusi ezoterikos parduotuvę Rūta Spelskytė nuo lentynos paėmė apvalų rausvą jaspio akmenuką ir padėjo atgal. Lapkričio viduryje sušalusiame Veimare ji panašioje vietoje paėmė magnetitų kristalų dėžutę ir tikriausiai išsinešė. Nes tai buvo ateitis, išsirutuliojusi į tyrimą, kuriam atlikti reikėjo apkeliauti kalnus ir slėnius pietuose ir šiaurėje, lįsti į olas po ledu, stebėti vandenyno potvynius ir atoslūgius. Rinkti akmenis. Skaityti. Pritaisyti akmenį prie žaibolaidžio Aleknaičiuose ir laukti, kol trenks žaibas, kad akmens atomai persidėliotų ir jis virstų magnetu. Ir taip susikurti kompasą. Treniruoti savo vidinį Žemės magnetinių polių jausmą pasitelkiant discipliną, kartojimą, poeziją, beprotiškus tikėjimus. Ir burtus.
Kitų erdvių viduje
Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.
Rugsėjo 8 d. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ atidaryta tarptautinė paroda „Kitų erdvių viduje. Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.“ (Inside Other Spaces. Environments by Women Artists 1956–1976).
Monika Pakerytė
Myliu, apkabinu, bučiuoju
Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje
Apkabinimas. Įsikniaubimas nosimi į gyvūnėlio kailiuką. Nosies įkišimas į šaliką ar antklodę, kad būtų šilčiau. Artumas. Be viso to man, ir tikiu, jog daugeliui, išgyventi žiemą atrodo neįmanoma. Seniai nepatyriau, kad paveikslas mane apkabintų, bet šia šiluma ir nuoširdžiu artumu mane pasitinka Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje.
Agnė Narušytė
Pabėgimai
Iš prieškalėdinio košmaro Žemėje
„Kad tilptumėte į tą mėgintuvėlį, turėsime jus supaprastinti į tabletę“, – pasakė karinės operacijos vadas. Supaprastino. Išspjovė į kosminę tuštumą. Ir štai mes, atsitiktinai parinkti žmonijos egzemplioriai, jau surūdijusiame vamzdyje, kurio vidus didesnis už išorę. Yra lova, tuščios lentynos, stalas. Čia turėsime pabūti nuogi, gal net pasimylėti, kad ant išgaubtų sienų, grindų ir baldų liktų kuo daugiau mūsų DNR. Iš ląstelių medžiagos jie sukurs alternatyvią tikrovę, kurios prireiks, jei tas beprotis susprogdins Žemę. Juokaujam, kalbam visokius niekus nusirenginėdami po antklodėmis – bijom žvilgsnių pro iliuminatorių. Net vakuume būna slaptų kamerų.
