Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Dangus vis užgriūva
Nerimastingai žvelgiant į „Pirmapradį dangų“ Šiaulių dailės galerijoje
Šįkart į Šiaulius vykau pažiūrėti į Dangų. Žinau, kad šio bendrinio daiktavardžio nereikia rašyti iš didžiosios raidės, bet pabuvus Skaidros Trilupaitytės kuruotoje parodoje kitaip neišeina. Ją pažiūrėjus dangus liaujasi buvęs tik debesų veltinio dangtis virš šlapdriba šliurpsinčių miestų, nuolat grasinantis kuo nors apdrabstyti, užpilti, užversti gatves, automobilius, stogus ir tiktai kartą per savaitę kelioms minutėms praurbinantis akutę saulei. Migdantis gruodžio dangus būnant Šiaulių dailės galerijoje atgavo savo pirmaprades galias.
Agnė Narušytė
Paveldėtojai
Apie „Scanoramoje“ rodytus Dainiaus Liškevičiaus ir Deimanto Narkevičiaus filmus
Skulptorių filmai – kaip diversantai kino festivalyje (ir Deimantas Narkevičius, ir Dainius Liškevičius kadaise baigė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje). Juos tikriausiai sunku vertinti iš kino perspektyvos, nes jų ištakos – ankstyvųjų videomeno kūrėjų nuostata kurti „antikiną“, niekinti pasakojimo principus, vengti intrigos, įtraukiančios dramos, intensyvaus ritmo. Prisiminkime Andy Warholo filmą „Miegas“ („Sleep“, 1964), kur penkias valandas ir 21 minutę rodomas miegantis menininko mylimasis Johnas Giorno. Kai po 45 minučių išeinantys žiūrovai pareikalavo grąžinti pinigus, Los Andželo kino teatro vadybininkas Mikeʼas Getzas jiems sakė: „Klausykit, jūs žinojote, kad pamatysite kažką keisto, neįprasto, drąsaus, trunkančio šešias valandas.“
Agnė Narušytė
Dvylika kvadratų
Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Gal prieš metus Benas Šarka pradėjo feisbuke viešinti fotografijas, dedikuotas Raimundui Urbonui (1963–1999). Taip sužinojau apie asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ sumanytą projektą „Pra/rasti pasauliai“ – jubiliejinę šešiasdešimtmečio dovaną neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiam menininkui. Pats Šarka buvusiame knygyne, kur rinkdavosi Klaipėdos bohema, surengė Urbonui skirtą fotografijų parodą „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. Jo dabartinėse fotografijose – dykvietės, neremontuoti pastatai miesto centre, lyg sovietmečio pabaiga būtų ištikusi iš naujo.
Agnė Narušytė
Himnas besibaigiančiai šventei
Baltijos šalių meno paroda galerijoje „Arka“
Žemė – ne tik planeta, jos paviršiaus plotas, kvadratiniai kilometrai ar hektarai, bet ir vieta, kur įsišaknija mūsų prisiminimai, lūkesčiai, jausmai, įsivaizdavimai. Išvaikščioti takai – ne tik susisiekimo linijos, bet ir būties vektoriai. O pasodinti ar iškirsti medžiai, dirvonuojantys ar užsėti laukai – ne tik ūkis, bet ir kraštovaizdis, į kurį žiūrėdami nujaučiame, kas iš tikrųjų esame. Baltijos šalių parodos „Emociniai vietovaizdžiai“ kuratorė Šelda Puķīte cituoja Europos Tarybos kraštovaizdžio konvenciją, esą gamtos ir žmonių sąveikos sukurtos vietos yra žmonių „savasties pagrindas“.
Agnė Narušytė
Protas seka iš paskos
Rasa Staniūnienė, „Dienos spalvos“, R. Paknio leidykla, 2023
„Pirmas įspūdis juos pamačius – tų paveikslų švytėjimas, ta spalvų magija, jų derinių paslaptis ir paprastumas. Jos mus užgauna tarsi muzika, sujaudina iš vidaus, kai žiūrėdami į paveikslą nebegalvojame, kaip jis sukonstruotas, kaip nutapytas – sukyla vizualios emocijos, o protas seka iš paskos“, – rašo tapytojas Arvydas Šaltenis tekstą Rasos Staniūnienės knygai „Dienos spalvos“. Ją vartant protas iš tiesų seka iš paskos, nes įtraukia ir nugramzdina spalvos, dar nespėjus atpažinti objekto. Tik paskui jau pamatai. Ar perskaitai pavadinimą.
Agnė Narušytė
Vieną penktadienį Gdanske
Memlingas, Odnoviunas, Wodiczko ir Małgorzata
Vieną vasarą Gdanske
prekybcentrio vežimėlis sulinko
nuo knygų iš Vilniaus svorio
Mieste ant vokiško grindinio
pabiro
lenkiški žodžiai iš Lietuvos,
tarsi vėjo plaikstomi doleriai
Agnė Narušytė, Eglė Ridikaitė
Zigzagas dviese
Apie Eglės Gineitytės ir Reginos Šulskytės parodas Šiaulių dailės galerijoje
Paskutinį rugsėjo penktadienį kartu važiavome į Šiaulius. Mus pakvietė į Povilo Višinskio biblioteką pakalbėti apie knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (Kitos knygos, 2022). Tuo pat metu Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaromos dvi parodos – vilnietės Eglės Gineitytės ir šiaulietės Reginos Šulskytės, kurių nėra toje knygoje, nors turėtų būti.
Agnė Narušytė
Iš Nidos dienoraščio
Tarptautinis fotografijos simpoziumas
Nida sustingusi laukia mūsų. Jūra – kaip stalas. Ir dangaus nėra, tik dvi tuštumos abipus smėlio juostos. Vandens temperatūra – 21 laipsnis. Anksčiau rugsėjį išsimaudyti būdavo drąsu. Dabar visi šoka į vandenį gaivintis nuo karščio.
Agnė Narušytė
Fotogenetinis kodas
Lietuvos fotografijos paroda Krokuvoje
Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.
Agnė Narušytė
Vėluoju siųsti atviruką
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ apie menamą Rytų Europos ir Afrikos draugystę
Modernistinis Kauno centrinio pašto pastatas pagal paskirtį nebenaudojamas ir kažko laukia. Jo nenugriovė. Bet ryšiams palaikyti tokių didelių erdvių ir nebereikia, kai pakanka išmanaus mobiliojo telefono. Ištaigingas pašto fasadas, sukonstruotas jungiant užapvalintas ir stačiakampes formas, puošiant liaudiškų ornamentų citatomis, dabar reiškia tik praeitį. Tad menininkai jau ne kartą juo naudojosi kaip laiko mašina. Ji veikia jau vien kabinetų išdėstymu ir pro plačius langus plūstančia šviesa, nukeliančia į kitokius laikus, kai žinios reikėdavo laukti, o pokalbius su žmonėmis kituose miestuose ar šalyse – užsisakyti iš anksto.
